Trilijonierius, turtingiausių sąrašuose jis niekada nefigūravo

Dar 1770 metais Viljamas Pitas pasakė: „Už bet kurio sosto slypi šis tas daugiau už karalių“. Kaip nebūtų keista, nuo to laikmečio mažai kas pasikeitė, ir visos revoliucijos bei visuomenės transformacijos anksčiau ar vėliau prieina prie vieno vardiklio – paklusimo Aukso Veršiui.

Kad argumentuočiau šį teiginį, pasidalinsiu medžiaga apie veiklą žmogaus, apie kurį šiandien mažai kas žino ir niekas nerašo.

Šeštame-septintame XX amžiaus dešimtmetyje po Vašingtono ir Niujorko centrinius parkus mėgo vaikštinėti gerai apsirengęs aukštas, respektabilios išvaizdos vyriškis.

Neretai šalia jo ant suoliuko prisėsdavo personos, kuriose praeiviai atpažindavo stambiausius valstybės veikėjus ir verslininkus. Ypač išsiskyrė savita Vinstono Čerčilio figūra.

Šio žmogaus vardas – Bernardas Manasas Baruchas, kurio turtas gyvenimo pabaigoje viršijo trilijoną dolerių, nors turtingiausių žmonių sąrašuose jis niekada nefigūravo.

Apie ypatingą požiūrį į šį žmogų gali paliudyti faktas, kad 1960 metais, jo 90 metų jubiliejaus proga, parke priešais Baltuosius rūmus buvo pastatytas memorialinis suoliukas jo garbei.

Viešai nereklamuojamame neviešų pasaulio ekonomikos ir politikos verteivų rangų „reitinge“ Baruchai užima gerokai aukštesnę vietą už Rokfelerius ar Rotšildus bei kitus panašaus lygio veikėjus.

Baruchas buvo pirmasis, kas glaudžiame kapitalo ir valdžios sąveikavime įžvelgė būdą, kurio dėka galima sukoncentruoti savo rankose pasaulyje vykstančių procesų valdymo svertus.

Gimė jis tais pačiais metais kaip ir Leninas, Pietų Karolinoje, emigranto iš Vokietijos gydytojo Simono Barucho šeimoje.

1881 metais šeima persikėlė į Niujorką ir jaunasis Bernardas įstojo į miesto koledžą, kurį baigęs, stojo dirbti brokeriu Niujorko fondų biržoje, o 1903 metais įsteigė nuosavą brokerių kompaniją.

Nuo to momento jau galima įžvelgti turtingiausio pasaulio žmogaus veiklos stilių.

Priešingai nei diktavo tuometinė kompanijų jungimosi mada, Baruchas varė savo pakankamai sėkmingą verslą vienas, dėl ko gavo pravardę „Vienišas Volstrito vilkas“.

Sulaukęs 33 metų, jis jau tapo milijonieriumi ir kas įdomiausia – įsigudrino gausinti kapitalą nesiliaujančių krizių laikotarpiu.

Nuo 1912 metų Baruchas pradeda užsiimti politika, finansuodamas Vudro Vilsono rinkimų kampaniją. Dėkingas už pagalbą prezidentas Vilsonas įveda jį į nacionalinės gynybos sferą. I Pasaulinio karo metu Baruchas tampa JAV Karinio pramoninio komiteto vadovu, įsuka ginklavimosi mašiną, kuri leidžia tam tikram laikui įveikti visą eilę krizių ekonomikoje.

Būtent Baruchas, kaip prezidento padėjėjas, įkalbėjo Vilsoną palaikyti FRS įkūrimo idėją ir nuo 1913 metų JAV vyriausybė deleguoja įgaliojimus spausdinti valiutą privačiai komercinei struktūrai – FRS.

Po revoliucijos Rusijoje Baruchas netikėtai tampa bendradarbiavimo su TSRS šalininku. Kartu su Hameriu ir Harimanu, Leninas pakvietė jį atkurti šalies ūkį.

Viena pirmųjų gamyklų, kurias pastatė amerikiečiai Rusijoje 1920-30 metais, buvo traktorių gamyklos Stalingrade, Charkove ir Čeliabinske.

Šios gamyklos, savaime aišku, turėjo dvigubą paskirtį, be traktorių čia ėmė gaminti tankus, šarvuočius ir kitą ginkluotę.

Armijai reikalingus automobilius gamino dviejose pagrindinėse gamyklose – Gorkyje ir Maskvoje, jas pastatė ketvirtame dešimtmetyje Henris Fordas.

Amerikiečių kompanijos taip pat pastatė du didžiulius plieno fabrikus – Magnitogorske ir Kuznecke.

Nujausdamas situacijos pasaulyje eigą, Baruchas su jam pritariančiais amerikiečių bankininkais trečio dešimtmečio pabaigoje atliko puikų manevrą. Jis pasiekė, kad JAV ekonomika persiorientuotų aptarnauti karinį pramoninį kompleksą per dirbtinai sukeltą ekonomikos griūtį ir jos panardinimą į krizę.

Savo veiksmus jis demonstruoja perspektyviam britų politikui Vinstonui Čerčiliui, kurį pasikviečia į Ameriką „skaityti paskaitų“. 1929 spalio 24, Niujorko biržos kracho dieną, Baruchas atveža Čerčilį į Volstritą. Tuo metu, kai proto netekusi minia siautėjo priešais biržą, jis pasidalino su Čerčiliu informacija, kad dar prieš metus iki kracho nustojo lošti akcijų rinkoje, pardavė savo akcijas ir vietoje jų nusipirko JAV vyriausybės obligacijų, taip išsaugodamas savo kapitalus nuo nuvertėjimo.

Čerčiliui tai padarė milžinišką įspūdį ir nuo to laiko jo draugystė su Baruchu įgavo ne tik asmeninį pobūdį, bet ir strateginės partnerystės bruožų.

Būtent Baruchas ir Čerčilis aktyviai organizavo lošimą, kurio tikslas buvo sustiprinti, o paskui sukiršinti tarpusavyje Vokietiją ir TSRS.

Hitlerio spaudos sekretorius Ernstas Hanfštanglis patvirtino, kad iš pradžių Čerčilio sūnus Rendolfas lydėjo Hitlerį per jo žymiuosius priešrinkiminius skrydžius „Hitleris virš Vokietijos“, o paskui ir pats Čerčilis panoro susitikti su Hitleriu „Kaizerhofo“ viešbutyje, tačiau Hitleris atsisakė.

Tačiau nuoskaudos nuoskaudomis, o sumanymą reikėjo įgyvendinti ir 1933 sausį Hitlerį visgi prastumia į valdžią.

Atitinkami žingsniai buvo žengti Rytuose.

Tais pačiais 1933 metais Amerika užmezga pilno masto diplomatinius santykius su TSRS, ir Bernardas Baruchas su žymiais Amerikos politikais sutinka Amerikoje tarybinius pasiuntinius: Maksimą Litvinovą ir Jevgenijų Rozenholcą, kad sukurtų bendrą tolimesnių santykių liniją.

Nereikia pamiršti, kad po revoliucijos Litvinovas buvo bolševikų pasiuntiniu Londone ir 1917 gruodį parašė gana įdomų rekomendacinį laišką britų diplomatui ir žvalgybininkui Lokartui apie Trockį: „Laikau jo buvimą Rusijoje naudingu mūsų interesams“.

Sabaime suprantama, vien Europa Barucho interesai neapsiribojo.

1934 metais kartu su finansų ministru Morgentau jis įvykdė beprecedentinę operaciją keičiant Kinijos aukso atsargas į krūvą popierinių obligacijų.

Į kampą įvarytas Čan Kaiši, patiriantis vieną pralaimėjimą po kito pilietiniame kare, sutiko atlikti tokius „mainus“, kurių rezultate JAV verteivos gavo ne mažiau kaip 100 tonų aukso lydinių pavidalu ir daug sidabro, brangiakmenių ir antikvariato. Čan Kaiši gavo 250 lapų popieriaus ir ramią senatvę Taivanio saloje.

Penktojo dešimtmečio pradžioje Baruchas jau buvo laikoma milijardieriumi, tačiau dividendų nuo sumaišyto su politika biznio apogėjumi tapo II Pasaulinis karas ir po karo prasidėjusios branduolinio ginklo varžybos.

Japonų antpuolis Perl Harbore galbūt kažkam tapo siurprizu, bet tik ne Baruchui ir ne bankų oligarchijai.

Išslaptinti dokumentai apie bazės užpuolimą liudija, kad prezidentas Ruzveltas, Alenas Dalesas ir bankininkų viršūnėlės žinojo apie japonų ketinimus, tačiau leido sunaikinti laivyną ir užmušti tūkstančius JAV piliečių.

Šios provokacijos dėka Amerika buvo įtraukta į II Pasaulinį karą, o oligarchai ir visų pirma Baruchas susižėrė milžinišką pelną.

Po karo demaskuojanti medžiaga prasiskverbė į spaudą. Amerikiečiai, žinoma, pasibaisėjo, kadangi Ruzvektą dauguma laikė idealu, tačiau išslaptinti dokumentai nebuvo plačiai viešinami, o tiems, kurie visgi paviešino – patrumpino liežuvius.

Per II Pasaulinį karą Baruchas toliau konsultavo vyriausybę ir darė didžiulę įtaką valstybiniams kariniams užsakymams. Milijardai dolerių keliavo finansuoti toms sferoms, kurias jis rekomendavo.

1944 metais, dėka Barucho ir jo partnerių sumanaus lošimo, Breton Vude karo iškamuota Europa sutiko pripažinti dolerį pasauline rezervine valiuta.

Po II Pasaulinio karo Baruchas ėmėsi JAV branduolinės programos ir ėmė kontroliuoti atominę pramonę.

„Baruchas trokšta valdyti pasaulį, Mėnulį ir, tikriausiai, Jupiterį, bet mes dar pažiūrėsime“. – parašė savo dienoraštyje prezidentas Trumenas.

Ši frazė akivaizdžiai demonstruoja, kas iš tikrųjų priėmė reikšmingus sprendimus, o kas pavydėjo, tačiau atvirai priešintis negalėjo.

Prasidėjus ginklavimosi varžyboms, kurios atnešė Amerikos ginklų pramonei nesuskaičiuojamus pelnus, Baruchas asmeniškai kontroliavo amerikiečių atominio ginklo gamybą, vadovaudamasis devizu: „Mes turime žengti į priekį su atomine bomba vienoje rankoje ir su kryžiumi – kitoje“.

Prancūzų fizikas Frederikas Žolio-Kiuri prisimena:

„Kai buvau Amerikoje, žinomas bankininkas Baruchas, JAV atstovas JTO atominės energijos komisijoje, pasiūlė man atvažiuoti dirbti į Ameriką. Jis pažadėjo man aukso kalnus su sąlyga… Na, jūs suprantate, kas tai buvo per sąlygos. Aš atsisakiau, žinoma. Tačiau man atkeršijo“.

Netrukus didžio mokslininko dukra Iren, aplankiusi JAV Pagalbos migrantams antifašistams komiteto kvietimu, buvo pasodinta į kalėjimą, o 1950 metais, amerikiečių spaudžiama Prancūzijos vyriausybė atleido fiziką iš Atominės energijos komisariato vadovo pareigų.

Po Amerikos galios demonstracijos Japonijoje Tarybų Sąjunga ėmėsi visų priemonių, kad būtų sukurtas branduolinis paritetas.

Susiklosčiusioje situacijoje JAV paskubėjo, iš vienos pusės, įtikinti pasaulį savo taikiais ketinimais, o iš kitos – surezgė gudrią kombinaciją, kurios tikslas buvo paimti savo kontrolėn visos branduolinės energetikos vystymąsi pasaulyje.

Tokio plataus masto sumanymo iniciatoriumi tapo Baruchas, kurį prezidentas Trumenas paskyrė JAV atstovu JTO Atominės energijos komisijoje.

Jau per patį pirmą posėdį 1946 birželio 14 dieną Amerikos delegacija paskelbė totalinio branduolinio ginklo uždraudimo planą, kuris įėjo į istoriją kaip „Barucho planas“.

Iš pirmo žvilgsnio planas siekė kilnių tikslų, tačiau numatė tarptautines JTO inspekcijas, kurios turėjo įgaliojimus imtis priverstinių priemonių pažeidėjams. Negana to, komisijos sprendimų nekontroliavo JTO Saugumo Taryba.

Ir štai čia Barucho sumanymai susidūrė su Stalino nepatiklumu. Pastarasis suprato, kad jų realizavimas sulėtins TSRS darbus kuriant nuosavą branduolinį potencialą, kuris buvo reikalingas šalies saugumui užtikrinti.

Tarybinė delegacija pasinaudojo tuo, kad amerikiečių pasiūlymai prieštarauja JTI įstatams ir uždėjo veto.

Įdomus tas faktas, kad amerikiečių diplomatas ir istorikas B. Bečhoferis, dalyvavęs tose derybose, pastebėjo: „Barucho požiūris į veto – tai ekstremalus pavyzdys, kaip jis buvo izoliuotas nuo JAV užsienio politikos generalinės linijos“.

Kuo visa tai baigėsi Baruchui? Niekuo.

Nuo 1949 metų pasaulyje prasidėjo branduolinio ginklavimosi varžybos, pradėtos kurti ideologinių diversijų strategijos ir taktikos, kur Baruchas jautėsi kaip žuvis vandenyje.

Iki gilios senatvės Baruchas asmeniškai tvarkė reikalus. Gyvenimo pabaigoje jo kontroliuojamų firmų ir fondų aktyvai siekė trilijoną dolerių.

Jis nesislapstė nuo žmonių, buvo pakankamai paprastas bendravime, šnekučiavosi parke su ten besiilsinčiais žmonėmis, domėjosi jų nuotaika ir norais, apsauginių aplink jį nesimatė.

Palaidotas jis 1965 metais paprastose kapinėse Niujorko pakraštyje, greta žmonos, mirusios gerokai anksčiau. Nei tvorelių, nei pompastiškų paminklų, tik kukli nedidelė plokštė ant gazono.

Neįprastas yra visai ne įtakingiausio to laikmečio pasaulio žmogaus kuklumas – dauguma žymių veikėjų demonstruoja asketizmą.

Neįprasta tai, kad ir šiandien visiškai nieko nežinoma apie trilijono dolerių paveldėtojus – anūkus ir proanūkius. Kažkas labai galinga ranka pašalino visą informaciją.

Nėra ir bendrų nuotraukų iš Barucho laidotuvių, kadangi ten garantuotai esama įpėdinių, kurie nenori viešintis.

Kas šiandien valdo kolosalius aktyvus – nežinia.

Vienas išradingas žmogus 2013 rugsėjį atliko įdomų eksperimentą.

Jis kelias dienas vaikštinėjo 6-ąja gatve palei Niujorko Centrinį parką su marškinėliais, ant kurių buvo Barucho portretas ant krūtinės, o ant nugaros puikavosi užrašas: „Mom! Why my grandfather isn’t Baruch?“ (Mama, kodėl mano senelis – Baruchas?)

Jo žmona, sekusi už kelių metrų, viską filmavo.

Iš pradžių gatvėje tik keli žmonės atkreipė į jį dėmesį, o viena mergina pasigyrė, kad žino, kur yra Barucho koledžas.

Štai kaip toliau aprašo savo eksperimentą jo rengėjas:

„Palei Centrinį parką yra visa krūva penkių žvaigždučių viešbučių ir kiekviename iš jų – konferencijų salės…

Gyvenimo šeimininkai neskubėdami ėjo pro šalį, tačiau kai pamatydavo mane, jų akys užkliūdavo už Barucho portreto ir žvilgsniuose atsirasdavo susidomėjimas. Kai susilygindavau su jais šaligatvyje, jie atsigręždavo ir perskaitydavo užrašą ant nugaros. Antakiai pakildavo aukštyn, o akyse galima buvo perskaityti klausima: „Kas tu toks, velniai griebtų?“

Eksperimentas davė netikėtą rezultatą: paprasti amerikiečiai nežino Barucho, daugumai jo portretas tebuvo paprasčiausias informacinis triukšmas. Tačiau yra žmonių sluoksnis, kuriems Baruch – tai ne šiaip paprastas raidžių rinkinys.

Šie žmonės puikiausiai žino, kas jis toks, kadangi jo darbai, skendintys praeities ūkanose, ir jo įpėdinių darbai mūsų dienomis – įeina į jų kasdieninių interesų sferą“.

Vienas iš įtakingo antiglobalistų judėjimo lyderių pateikia įdomų savo bendravimo su buvusiu JAV finansų ministru Robertu Rubinu pavyzdį. Ministras parodė jam jau išspausdintus banknotus, kurių nominalai buvo nuo 1000 dolerių ir daugiau.

Ant šių kupiūrų jau nebebuvo JAV prezidentų portretų.

Rubinas jam pasakė: „Prezidentai – tai baudžiauninkai, o štai kur jų šeimininkai“ – ir parodė kupiūras su Barucho, Šifo, Lėbo, Kuno portretais.

Tačiau patys turtingiausi pasaulio finansininkai nesaugo savo turtų žinomuose bankuose.

Pamėginkite surasti informacijos apie Tarptautinių atsiskaitymų banką, įkurtą dar 1613 metais. Kažkokie filialai panašiais pavadinimais šmėkščioja Hongkonge ir dar kai kur, tačiau paties banko nėra nė viename sąraše. O jis kontroliuoja visus pasaulio atsiskaitymus. Ir visam tam diriguoja Baruchų, Lėbų, Šifų ir Kunų šeimynos, jau seniai susigiminiavusios tarpusavyje.

Žinoma, daug kas pasikeitė nuo to laiko, kai Baruchas užsiėmė aktyvia veikla. Pasitraukė į praeitį tie laikai, kai milijardierius galėjo ramiai vaikštinėti po parką, pasėdėti ant suoliuko, pasikalbėti su praeiviais.

Paslapties šydas gaubia neliečiamųjų pasaulį ir bendravimo su žmonėmis jiems jau nebereikia. O tai reiškia, kad žmonės tapo eikvojamąja medžiaga jų sumanymams įgyvendinti. Rašo versijos.lt