Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2019 » Lapkričio » 17

Tylos sąmokslas: NSO ir projektas “Mėlynoji knyga”

Masinė isterija apėmė JAV: tūkstančiai piliečių puolė ruoštis marsiečių invazijai. Kaip išprotėję žmonės bėgo iš savo būstų ir daugelis tvirtino, kad matė agresorius. Tačiau ši plačiai išplitusi panika neturėjo nieko bendro su skraidančiomis lėkštėmis. Tai nutiko 1398 metais, likus devyneriems metams iki pranešimų apie „lėkštes“. Paniką sukėlė Orsono Veleso radijo vaidinimas pagal fantastinį H.Velso romaną „pasaulių karas“. Vaidinimas prasidėjo kaip naujienų santrauka. Tūkstančiai amerikiečių, įsijungę radijus ne nuo pradžių, buvo tikri, kad girdi tikras naujienas ir nenorėjo išgirsti tęsinio.

Septintajame dešimtmetyje panaši reakcija buvo stebima Anglijoje, kai per televiziją buvo transliuojamas pseudokronikinis pranešimas apie dirbtinį palydovą, neva pakibusį stacionarioje orbitoje virš Britanijos salų. Pranešime buvo nurodoma, kad jis gali būti apginkluotas branduolinėmis bombomis. Žmonės skubėjo bėgti iš namų, norėdami perspėti kitus apie gręsiantį antpuolį, ir tik vėliau jie suprato, kad mato vaidinimą, o ne tikrą kroniką.” (sąmokslo teorijos su paranormal.lt)

Jei radijo ir televizijos pastatymai gali sukelti tokią paniką, tai kokia būtų žmonių reakcija į vyriausybės pranešimą, kad mus iš dangaus stebi ateiviai savo skraidančiuose aparatuose? NSO entuziastai tvirtina, kad būtent panikos baimė verčia JAV vyriausybę slėpti nuo Amerikos žmonių tikrus faktus apie skraidančias lėkštes. Bet kyla keli klausimai: ar vyriausybė sąmoningai nutyli kažkokią informaciją, ar tie žmonės taip pat yra sutrikę ir taip pat nežino, kas vyksta, kaip ir visi kiti?

Pranešimai apie skraidančias lėkštes, kaip matėme, pradėjo reguliariai pasirodyti, praėjus maždaug dvejiems metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Žmonės Vakaruose vis dar negalėjo atsigauti po jo, o įtempti santykiai tarp Vakarų ir komunistinių valstybių dar labiau kurstė nerimą. Tai buvo karinio ir diplomatinio nepasitikėjimo laikotarpis. JAV karinės oro pajėgos labiau negu bet kas jaudinosi dėl keistų objektų, pasirodančių danguje. Jos buvo atsakingos nuspręsti, ar NSO buvo tiesiog klaidingai atpažinti natūralūs reiškiniai, o gal priešų žvalgybiniai lėktuvai ar kosminiai ateiviai.”

Sunerimę dėl galimo priešų šnipinėjimo ar kosminių svečių vizitų, karinės oro pajėgos greitai parengė savą NSO tyrimą, 1947 metų rugsėjo mėn. įkurdami Oro techninės žvalgybos centrą (ATIC). Tyrimas buvo žinomas kodiniais pavadinimais “Projektas “Ženklas””, “Projektas “Bambeklis””, “Projektas “Mėlynoji knyga””. Jis tęsėsi dvidešimt dvejus metus, kol galutinai buvo užbaigtas 1969 metų gruodžio mėn.

JAV per tuos metus išnaudojo milžiniškus kiekius laiko ir lėšų, bandydamos nustatyti faktus. Daugeliu požiūrių, iš dalies dėl blogai organizuotų publikacijų ir savavališkų savo politikos pakeitimų, visas projektas patyrė nesėkmę.”

Pirmomis stebėjimų dienomis beveik kiekvienas objektas, kurį sunkiai atpažindavo ant žemės esantys stebėtojai, turėjo šansą būti pavaizduotas vietinių laikraščių puslapiuose kaip skraidanti lėkštė. Karinės jūrų pajėgos gavo daugybę tokių pranešimų. Pranešimai buvo persijoti, buvo pašalinti tie, kurie buvo tiesiog netinkamas įprastų daiktų aiškinimas. Vis dėlto liko nemažai faktų, kurie nebuvo įtikinamai paaiškinti. Tai buvo silpniausia karinių jūrų pajėgų politikos vieta. Šių pajėgų atstovai slaptai tęsė rimtą pranešimų analizę, bet kartu ir viešai pašiepdavo NSO egzistavimo galimybę, bandė apgauti spaudą silpnais, nepatenkinamais argumentais. Visuomenei atrodė keista, kodėl patyrę pilotai staiga ėmė laikyti NSO paukščių būrius ar saulės atspindžius nuo jų pačių lėktuvų, nors anksčiau su jais to nenutikdavo.”

1950 metais, kai karinės jūrų pajėgos neigė pačią NSO egzistavimo galimybę, devyniasdešimt keturi procentai JAV apklaustų žmonių pareiškė, kad tiki skraidančiomis lėkštėmis. Buvo akivaizdu, kad tarp valdžios pareiškimų ir visuomenės nuomonės yra gili praraja.”

1957 metų rugsėjo mėn., prieš prasidedant projektui “Ženklas”, ATIC atliko išankstinius skraidančių lėkščių stebėjimų tyrimus ir priėjo išvados, kad NSO - realus reiškinys. Dėl to projektas “Ženklas” tapo prioritetiniu ir gavo atitinkamą saugumo apsaugą.”

Kai buvo pripažinta, kad NSO yra realūs, žvalgybos karininkams iškilo uždavinys išsiaiškinti jų kilmę. Išsiaiškinta, kad NSO nėra tėvyninės gamybos ginklas, kurį galbūt sukūrė karinė jūrų žinyba. Liko alternatyva: NSO - tai kažkokia kosminių laivų, sukurtų Sovietų Sąjungoje, rūšis. Bet 1947 metų pabaigoje JAV įsitikino, kad Sovietų Sąjunga čia niekuo dėta. Tada ATIC, vis dar neabejodamas NSO realumu, vis dėlto pradėjo manyti, kad jie galėjo atsirasti iš kosmoso ir buvo sukurti kažkokios gerokai aukštesnio išsivystymo lygio rasės. Dabar karinių jūrų pajėgų vadovybė sprendė klausimą, kaip susisiekti su nežemišku protu. Nebuvo nei atitinkamų metodų, nei priemonių, nei patirties praeityje.” Kol ATIC centre buvo aptarinėjamos visos šios vaizduotę audrinančios idėjos, karinės jūrų pajėgos toliau atrodė visuomenės akyse kaip kvaileliai. Maždaug tuo metu Pentagonas paskelbė pranešimą, kad skraidančios lėkštės gali būti vienas iš trijų reiškinių: saulės atspindys nuo žemai kabančių debesų, meteoritai, kurių kristalus apšvietė saulės spinduliai, arba stambūs plokšti krušos gabaliukai, slystantys oru. Pasak kapitono Rappelto, iškart po to buvo paskelbtas kitas pranešimas, kuriame šios idėjos pavadintos juokingomis. “Niekas niekada negirdėjo apie kristalinius meteoritus ar apie stambius plokščius krušos gabalėlius, o hipotezė apie saulės atspindžius yra tiesiog absurdiška”. Nenuostabu, kad visuomenė buvo pasimetusi ir pati bandė aiškintis, kas vyksta.”

Kodėl karinės jūrų pajėgos skelbė tokius nevykusius ir neįtikinamus paaiškinimus, kuriuos vėliau tekdavo paneigti. Ar ATIC centras bijojo sukelti paniką, jei paskelbtų savo tikruosius spėjimus? O gal jie taip nenorėjo pripažinti, kad neturi jokio supratimo, kad slėpėsi po visokiais kvailokais atsiprašymais? Kokie bebūtų buvę karinių jūrų pajėgų motyvai, jų pranešimai ir paneigimai, išsisukinėjimai ir keisti aiškinimai įtikino visuomenę, kad vyriausybė stengiasi nuslėpti tiesą apie skraidančias lėkštes. Kartkartėmis vykstantys požiūrio į NSO pasikeitimai tik sustiprino tą nuomonę. Po kele-rių metų ji tapo tokia akivaizdi, kad nė vienas rimtas bandymas tyrinėti NSO negalėjo būti sėkmingas, nenutraukus to “tylos sąmokslo”.”

Dar reikėtų pridurti, kad dauguma techniškai išsivysčiusių šalių turi vienokių ar kitokių paslapčių, kurias jos stengiasi nuslėpti nuo kitų šalių. Paprastai šias paslaptis žino tik nedaugelis. Net jei karinės jūrų pajėgos ir tikėjo tuo, ką sakė, neig-damos NSO egzistavimą, visuomenė nebuvo įsitikinusi, kad šie aviacinės žinybos atstovai ir net jų vadovybė turi atitinkamų taktų.”

Daug kas galvojo, kad karinės jūrų pajėgos apsimeta neturintys informacijos apie keistus skraidančius diskus, nes tie diskai yra naujas su-perslaptas ginklas. Tačiau ėjo laikas, pranešimai apie NSO plaukė iš beveik visų pasaulio šalių, ir visuomenė pradėjo galvoti, ar tik jie ne iš kosmoso? Per tą patį laiką karinės oro žvalgybos pozicija keitėsi dar kelis kartus. 1948 metų liepos 24 dieną nutiko įvykis, sukrėtęs projekto “Ženklas” darbuotojus.”

Didelis reisinis lėktuvas vos nesusidūrė su NSO. Pilotai galėjo tyrėjams tiksliai apibūdinti objektą. Tačiau aukščiausiuose sluoksniuose tuo niekas nesusidomėjo.”

Nepaisant to, kad vėliau pastebėjimai ir pranešimai darėsi vis konkretesni, kai kurie aukšti pareigūnai, matyt, jokiu būdu nenorėjo pripažinti NSO realybės. Projekto “Ženklas” darbuotojai pamažu įsitikino, kad Pentagonui reikalinga ne informacija, kuri patvirtintų realų NSO buvimą, o tik paaiškinimai, kad jų nėra. Si pozicija pasitvirtino 1949 metų vasario mėn., kai projekto “Ženklas” pavadinimas buvo pakeistas į pavadinimą “Bambeklis”, įdarbinti buvo tie, kurie sutiko dirbti pagal naują politiką, o pastebėtus vaizdus traktuoti kaip klaidas arba haliucinacijas. Tačiau spaudos pranešimai ir straipsniai, išjuokę NSO liudininkus, visuomenei turėjo atvirkščią poveikį, nes buvo žinoma, kad NSO matė daug gana patikimų žmonių, mokslininkų ir reisinių lėktuvų pilotų. Visuotinis įtarumas, kad karinės jūrų pajėgos slepia faktus, sustiprėjo ir 1949 metų gruodžio mėn., pasirodžius Donaldo Kichou straipsniui, išspausdintam žurnale ”Tru”.”

Straipsnis vadinosi “Skraidančios lėkštės - realybė”. Autorius tvirtino, kad astuonių mėnesių tyrimai leido padaryti išvadą: Žemę stebi protingos būtybės iš kitos planetos. Jos juda su aparatais, kuriuos mes vadiname skraidančiomis lėkštėmis. Jis išnagrinėjo kelis paslaptingiausius atvejus ir sumalė j miltus oficialius karinių jūrų pajėgų paaiškinimus. Autoritetingas jo stilius ir bendra nuomonė, kad “Tru” spausdina tik faktus, visuomenei paliko didelį įspūdį. Pranešimai apie NSO vėl pasirodė pirmuose laikraščių puslapiuose, straipsnį aptarinėjo radijo ir televizijos komentatoriai visoje šalyje. Donaldas Kichou kalbėjosi su kai kuriais aukštais pareigūnais, neigusiais, kad NSO yra kažkoks slaptas ginklas. Dėl to jis padarė išvadą, kad NSO gali būti ateivių oro laivai ir kad karinės jūrų pajėgos tai slepia. Rappelto, tyrinėjusio šią problemą vėliau, nuomone, kariškiai neslėpė -jiems tiesiog atsibodo tie NSO ir jie nenorėjo tikėti, kad kam nors NSO dar gali būti įdomūs. Tačiau visuomenė dar labiau tikėjo vyriausybiniu nutylėjimo sąmokslu, ypač tie jos nariai, kurie patys tyrinėjo NSO.”

1949 metų gruodžio pabaigoje, nepaisant daugybės patikimų stebėjimų ir visuotinio susidomėjimo, kurį sukėlė Kichou straipsnis, kariškiai nusprendė užbaigti projektą “Bambeklis”. Buvo išleista šešių šimtų puslapių ataskaita su įvairiais tyrimais ir priedais. Nors dvidešimti trys procentai ataskaitoje pateiktų stebėjimų paaiškinti nebuvo įmanoma, ataskaita tvirtai konstatavo, kad NSO - tai nekenksmingos masinės isterijos rezultatas.”

1950 metų kovo mėn. žurnalas “Tru” išspausdino dar vieną straipsnį, kuris sukėlė tikrą furorą. Šį kartą rašė kariškių mokslininkų grupės, dirbusios White Sands (Naujoji Meksika), narys. Straipsnyje, pavadintame “Kaip mokslininkai pasekė skraidančias lėkštes”, autorius - vadas R. B. Makloulinas - aprašė kelis matytus NSO, kuriuos stebėjo arba jis pats, arba kiti jo grupės nariai. Apie vieną iš tokių atvejų jis rašė: “Aš įsitikinęs, kad tai buvo skraidanti lėkštė. Manau, kad tie diskai - tai kosminiai laivai iš kitos planetos, kuriuos valdo gyvos, protingos būtybės”. Straipsnis pats savaime buvo pritrenkiantis. Bet dar nuostabiau buvo tai, kad jį praleido karinės žinybos, nors straipsnis prieštaravo visiems pranešimams, kuriuos per paskutiniuosius dvejus metus pateikė karinės jūrų pajėgos.”

Kuo turėjo tikėti visuomenė? Jei toks žmogus, kaip Makloulinas, rizikuoja savo reputacija prisipažindamas, kad tiki nežemiška NSO kilme, remdamasis asmenine patirtimi, tai visa tai atsverdavo visus beprasmius beveidžių karinių oro pajėgų atstovų aiškinimus. Gali būti, kad maišalynę iš dalies keldavo ir tai, kad karinėse oro pajėgose net pačiame aukščiausiame lygyje vieni asmenys neturėjo nė mažiausio supratimo apie tai, ką dėl NSO daro kiti. Ypač akivaizdžiai tai buvo matyti, tiriant įvykius vietovėje Fort Monmouth.”

1951 metų vasarą buvo gaunama daug pranešimų apie radarais fiksuotus NSO. ATIC vadovybės kai kurie nariai iš pradžių ėmė tuo domėtis. Kaip žinia, esant tam tikroms oro sąlygoms, radarai gali elgtis keistai, todėl tie pranešimai nesulaukė oficialaus susidomėjimo. Padėtis pasikeitė po 1951 metų rugsėjo 10 dienos. Tą dieną, vienuoliktą dešimt, Fort Monmouth radarų centre Naujojo Džersio valstijoje operatorius stažuotojas bandė demonstruoti automatinį sekimą radaru grupei svarbių lankytojų. Įrenginys galėjo sekti objektus, judančius reaktyvinio lėktuvo greičiu. Operatorius pamatė objektą už dvylikos tūkstančių jardų ( vienuolika tūkstančių metrų) nuo stoties, tačiau nesugebėjo nustatyti jo su savo automatiniu prietaisu: objektas judėjo greičiau už reaktyvinį lėktuvą. Patikrinus meteorologines sąlygas, nieko ypatingo nenustatyta. Po dvidešimt penkių minučių reaktyvinio lėktuvo, skridusio virš Point Pleasant miesto Naujojo Džersio valstijoje, pilotas toli apačioje pamatė sidabra-spalvį disko formos penkiasdešimties pėdų skersmens objektą.”

15.15 val. Fort Monmouth radaras užfiksavo objektą, kuris judėjo labai aukštai - devyniasdešimt trijų tūkstančių pėdų (daugiau kaip aš-tuonių tūkstančių metrų) aukštyje. Jį buvo galima matyti kaip sidabrinę kibirkštėlę. Kitą dieną radaras užfik-
savo dar du NSO. Pranešimo apie tai kopija buvo nusiųsta į Vašingtoną, o žvalgybos skyriaus viršininkas įsakė nedelsiant pradėti tyrimą.

Po to įvyko aukščiausio lygio konferencija Pentagone, kurioje paaiškėjo, kad daugelis iš dalyvaujančių generolų ir pulkininkų visiškai nieko nežinojo apie rimtą NSO tyrimų sumažinimą. Buvo įsakyta atnaujinti projektą “Bumbeklis”. Jo vadovu paskirtas kapitonas Edvardas Dž. Rappeltas.

Projektas vėl pradėjo atgauti oficialų prestižą. 1952 metų kovo mėn. jis gavo savarankiškos organizacijos, žinomos kaip “Oro reiškinių grupė”, statusą. Nemalonus pavadinimas “Bambeklis” buvo pakeistas į kodinį pavadinimą “Mėlynoji knyga”.”

Vadovaujant Rappeltui, NSO tyrimai, matomai, vyko sąžiningai ir nešališkai, bet spauda tęsė įtarinėjimus, kad daug kas nutylima. Po neįprastų NSO pastebėjimų nacionaliniame Vašingtono oro uoste 1952 metų liepos mėn. karinės oro pajėgos buvo priverstos surengti spaudos konferenciją. Deja, ir jos rezultatai skambėjo kaip išsisukinėjimai ir nutylėjimai.”

Labiausiai šiame ginče visuomenę pritrenkė tai, kad pradinėse tyrimo stadijose, formuojant poziciją dėl NSO, dalyvavo FTB. Šeštojo dešimtmečio pradžioje Federalinis tyrimų biuras pradėjo tirti NSO, sudaręs penkių mokslininkų komitetą, vadovaujamą Kalifornijos technologijos instituto profesoriaus H. Robertsono. Jo komiteto ataskaita buvo baigta 1953 metais ir iš dalies išslaptinta 1966 metais. Ataskaitoje buvo tvirtinama, kad NSO nekelia pavojaus nacionaliniam saugumui, tačiau buvo pažymima, kad “nesiliaujantys pranešimai apie šį fenomeną mūsų neramiais laikais gali sukelti grėsmę tinkamai nacionalinės tvarkos apsaugos organų veiklai”. ”

Komitetas bijojo, kad informavimo kanalus gali užkimšti pranešimai apie NSO. Dar rimčiau: jei koks nors priešas gali sukurti baubą iš NSO, jis gali ir netikėtai užpulti JAV, prisidengdamas pokalbiais apie skraidančias lėkštes. Ataskaitoje buvo rekomenduojama programa, kuri padėtų išjuokti NSO ir išmokyti žmones atpažinti objektus, kurie gali būti palaikyti skraidančiomis lėkštėmis.”

Ar šios rekomendacijos buvo įgyvendintos praktiškai, nežinoma. Karinės oro pajėgos toliau viešai šaipėsi iš NSO, tačiau nieko nebuvo padaryta, kad būtų praskleista jų paslaptingumo skraistė. Toliau plaukė patikimų ir patyrusių stebėtojų pranešimai apie NSO, žymiai išaugo stebėjimų kiekis su žyme “nežinoma”.”

Buvo būtinas visiškai nešališkas NSO tyrimas, atliekamas nepriklausomų mokslininkų, kuriems būtų atvertos karinių oro pajėgų kartotekos. NSO entuziastai metų metus reikalavo tokio tyrimo. Taip 1965 metų rugsėjo 28 dieną atsirado tuometinio karinių oro pajėgų sekretoriato informacijos skyriaus viršininko generolo majoro E. Le Bailli pasirašytas laiškas karinių oro pajėgų mokslinių patarėjų komiteto kariniam direktoriui. Le Bailli nurodė, kad tarp 1948 ir 1965 metų projektas “Mėlynoji knyga” išnagrinėjo 9265 pranešimus apie NSO, 663 iš jų paaiškinimų nebuvo. Jis rašė:”

“Iki šiol karinės oro pajėgos nerado patvirtinimo, kad pranešimai apie NSO kelia grėsmę mūsų nacionaliniam saugumui. Tačiau apie daug neišaiškintų atvejų pranešė protingi, labai kvalifikuoti asmenys, kurių sąžiningumu nėra pagrindo abejoti. Be to, pranešimai, kuriuos oficialiai gavo karinės oro pajėgos, sudaro tik dalį stulbinančių pranešimų, kuriuos paskelbė daug privačių organizacijų, nagrinėjančių NSO problemas.”

Todėl rekomenduojama sukurti darbo komitetą iš fizikų ir sociologų, kuris patikrintų projekto “Mėlynoji knyga” veiklą, jo resursus, metodus, rezultatus, ir duotų KOP patarimų, kaip pagerinti kariškių atsakingos užduoties atlikimo programą”.

Buvo sudarytas specialus projekto “Mėlynoji knyga” patikrinimo komitetas. Jis rekomendavo sustiprinti karinių oro pajėgų NSO tyrimo programą, kad būtų galima kuo išsamiau ir giliau, negu iki šiol, moksliškai ištirti atrinktus pranešimus. Kolorado universitetas sutiko atlikti NSO tyrimus, vadovaujant garsiam fizikui daktarui Eduardui Kondonui.”

Pagaliau atsirado galimybė sužinoti, kas yra NSO.

Kolorado universiteto tyrimai turėjo objektyviai apžvelgti visas NSO problemas, dalyvaujant astronomijos, psichologijos, radiolokacijos, aukštųjų energijų, meteorologijos, matematikos, astrofizikos, atmosferos fizikos, chemijos ir kitų gretutinių mokslo sričių specialistams.”

Dauguma žmonių, nepasitikėjusių kariškiais, laukė tiesos iš Kolorado projekto, kai jis pradėjo savo gigantišką darbą, atsijojant pranešimus apie NSO. Tačiau tuo laiku, kai 1969 metų sausio mėn. pasirodė rezultatai, tarp NSO šalininkų įsitvirtino nuomonė, kad daktaras Kondonas ir jo bendradarbiai taip pat dalyvauja nutylėjimo sąmoksle. Kai kurias pilietines NSO tyrusias organizacijas nuvylė įvairūs įvykiai ir jos netrukus nutraukė bendradarbiavimą su daktaru. Oficiali ataskaita, matyt, pateisino jų veiksmus. Dirbę daugiau kaip dvejus metus, mokslininkai padarė išvadą, kad nuomonė, kurios nuo pat pradžių laikėsi KOP, yra teisinga: skraidančių lėkščių nė-ra.

Kolorado projektas susidūrė su pasitikėjimo problema jau pirmaisiais veiklos mėnesiais. Pasak Elmiros miesto (Niujorko valstija) laikraščio “Star”, daktaras Kondonas pasakė kalbą susirinkime: “Aš ketinu jau dabar rekomenduoti, kad vyriausybė išeitų iš šio projekto. Mano nuomonė dabar tokia, kad čia nieko nėra... bet aš nemanau, kad prieisiu kokią nors išvadą dar po metų ar dvejų. Galbūt tai (NSO paslaptis) sudomins grupes, nagrinėjančias meteorologinius reiškinius”.”

Šis pareiškimas buvo padarytas, praėjus mažiau kaip trims mėnesiams nuo komiteto darbo pradžios ir likus keliems mėnesiams iki, kol Kondonas pareikalavo dar ketvirčio milijono dolerių darbams tęsti.” Pareiškimas pribloškė daugybę NSO entuziastų draugijų narių. Paskui tie, kurie laukė objektyvaus tyrimo, gavo dar vieną smūgį. Pasirodė memorandumas, kurį paruošė projekto administratorius Robertas Low. Jis buvo parašytas, kai NSO projektą vykdė universitetas, kuriame Low dirbo specialiuoju viceprezidento padėjėju ir fakulteto dekanu. Memorandume buvo sakoma: “Manau, kad fokusas bus tame, jog visuomenei projektas bus aprašomas kaip visiškai objektyvus tyrimas, o mokslo pasauliui - kaip grupė skeptikų, besistengiančių būti objektyviais, bet visai nesitikinčių rasti lėkščių”. ”

Gali būti, kad ataskaitos išvados buvo suformuluotos dar iki to laiko, kai universitetas išnagrinėjo kontraktą. Astronomas Alanas Hainekas, daug metų dirbęs su projektu “Mėlynoji knyga”, prisiminė pirmąsias Kolorado projekto dienas: “Prisimenu savo nusivylimą, apsilankius komitete, kai projektui buvo vos pora savaičių. Low parašė mums juodoje lentoje, kokios formos bus ataskaita, kokie bus skyrių pavadinimai, kiek vietos užims kiekvienas skyrius. Atrodė, kad jis jau nusprendė, koks bus ataskaitos tonas ir turinys”.”

Kondonas neigė Low memorandumo svarbumą, aiškindamas, kad perskaitė jį tik praėjus aštuoniolikai mėnesių po parašymo, kad jis nesutinka su kai kuriais jo punktais, išskyrus tai, kad projektas neva koncentruosis labiau į psichologinius, o ne fizinius stebėjimų aspektus. Tačiau, kadangi kitos pareigos dažnai priversdavo Kondoną atsitraukti nuo projekto, Low tapo tuo, kuris, anot Haineko, “buvo tikrasis Kolorado projekto laivo kapitonas”. Daktarą taip supykdė memorandumo paskelbimas, kad jis atleido du komiteto narius, kuriuos laikė kaltais dėl šio informacijos nutekėjimo. Abu buvo NSO šalininkai, o be jų Kolorado “NSO laivas” galėjo toliau ramiai plaukti su netikinčiais keleiviais.”

Galutinė Kolorado projekto ataskaita - storas 965 puslapių tomas. Tai buvo įdomus skaitinys tik patiems uoliausiems mokslininkams ir NSO entuziastams. Tarsi pagalba jiems buvo išvados, pateiktos ataskaitos pradžioje, kad skaitytojai, nepasiruošę brautis per daugybę puslapių spausdintos informacijos, esmę galėtų sužinoti jau pačioje pradžioje. Tačiau skaitytojas, pasiekęs reikalingą vietą, būtų buvęs apgailėtinai suklaidintas, nes savo reziumė daktaras Kondonas labai vengė minėti ypatingus atvejus, kurie likdavo neišspręsti ir po kruopščių Kolorado mokslininkų tyrimų.

Peržiūrėjus visą ataskaitą, paaiškėja, kad rezultatai remiasi tik devyniasdešimt atvejų iš potencialių dvidešimt penkių tūkstančių, kurie buvo panaudoti tyrime. Dar daugiau: tie devyniasdešimt atvejų nėra nei geriausi, nei paslaptingiausi. Tai bendra apžvalga, ir į ją įeina bandymas susitikti su skraidančiomis lėkštėmis, kurios neva turėjo nusileisti tam tikru laiku tam tikroje vietoje. Susitikimas neįvyko. Kita atvejų grupę sudaro ugnys ir objektai, kuriuos patyręs tyrėjas būtų paaiškinęs per kelias minutes. Ir iš tikrųjų keturiolika iš jų projektas “Mėlynoji knyga” jau įvertino kaip klaidingai paaiškintus.”

Daktaras Hainekas, netikėjęs atei-viška skraidančių lėkščių kilme, taip kalbėjo apie Kolorado rezultatus: “Ataskaita prasideda keistai vienpuse daktaro Kondono reziumė, kuris meistriškai išsisuko nuo prisipažinimo, kad ataskaitos gelmėse liko paslėpta neišspręsta mįslė: komitetas pasirodė negebantis rasti tinkamą paaiškinimą daugiau kaip dvidešimt penkiems procentams tirtų atvejų”.”

Spauda, kaip ir tikėjosi NSO šalininkai, sveikino ataskaitą. Remdamiesi reziumė antraštėmis, laikraščiai skelbė: “Skraidančių lėkščių NĖRA - OFICIALIAI”. Rimti NSO tyrėjai perskaitė tarp eilučių ir rado tai, ko tikėjosi: patvirtinimą, kad NSO egzistuoja.”

Kolorado tyrimai nepadėjo atskleisti NSO mįslės. Tiesa, KOP požiūriu, tyrimai buvo naudingos pratybos. Iš esmės pagal Kolorado grupės rekomendacijas JAV KOP baigė oficialų skraidančių lėkščių tyrimą 1969 metų gruodžio mėn. ir nutraukė projektą “Mėlynoji knyga”.”

Nuo tada visuomenei iškilo nauja problema: kam siųsti pranešimą apie skraidančią lėkštę, kai ją pamatysi? Netrukus po projekto “Mėlynoji knyga” uždarymo Pentagonas išplatino laišką, kuriame buvo sakoma: “Aerokosminės gynybos skyrius atsakingas už JAV gynybą iš oro ir iš kosmoso... vadinasi, tas skyrius ir atsakingas už nežinomus oro reiškinius, kas apie juos beskelbtų, o publikacijų skyrius pasirūpins pranešimų, gaunamų iš civilių šaltinių, apdorojimu”.”

Taigi, nors karinės oro pajėgos teigė, kad skraidančių lėkščių nėra, pagal 146 instrukciją griežta bausmė grėsė kiekvienam, kuris paskelbs savo gautą ar surastą informaciją apie NSO.

Pasaulio naujienos kitaip...

Įvertink šį straipsnį Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą PARANORMAL turinį.

Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomonėmis su kitais.
avatar