Apie skiepų gamybos pasekmes

Nedaug kam žinoma apie baisias pasekmes, kurių galima susilaukti, įvedus į organizmą svetimus žmogui gyvūnų audinius (DNR ir RNR) ir apie autoimunines reakcijas, kurias jie gali sukelti.

Mažai kam žinoma, kad vakcinos slopina imunitetą ir gali tapti vėžio, leukemijos priežastimi ir netgi gali būti susijusios su AIDS rašo ruslekar.info.

Daug kam apskritai nežinoma (kadangi niekas jiems nepasakė), kad skiepai auginami gyvūnų organuose ir turi tų gyvūnų DNR ir RNR.

Skiepai yra kraujo produktai ir yra pavojingi mūsų imuninei sistemai. Medicinos literatūroje pilna pranešimų, kurie sieja skiepus su daugeliu ligų. Tai ir priežastiniai, ir laiko ryšiai tarp vakcinų ir susirgimų.

Tačiau žmonės klaidingai mano, kad jeigu skiepai paskiriami pagal įstatymus, tai vyriausybė įsitikina jų saugumu ir efektyvumu.

Kasdien milijonams vaikų įvedamos toksiškos medžiagos, išaugintos gyvūnų organuose, pagamintos iš vėžinių ląstelių, abortuotų vaisių ir kitų nuodingų substancijų.

Labai mažai kas domisi, iš kur imami virusai ir kaip jie auginami laboratorijose. Jei kas nors užduotų šiuos pakankamai jautrius klausimus, tai labai daug sužinotų apie skiepų gamybą.

Norime įspėti, kad svarstymas apie skiepų gamybą jautresniems skaitytojams gali sukelti šleikštulį. Vakcinos daromos iš pačių bjauriausių ir purviniausių medžiagų.

Vakcinų gamybos „katilas“ pilnas supuvusių sulčių iš organizmų, kurie buvo užkrėsti ir išskyrė pūlingus sekretus. Mokslas renka tas atliekas, vildamasis sukurti skiepus, kad būtų „užkirstas kelias“ ligai, o mes esame kvailinami – juk skiepai iš tikrųjų tiktai didina sergamumą.

Mažai kam žinoma, kad vakcinos slopina imunitetą ir gali tapti vėžio, leukemijos priežastimi ir netgi gali būti susijusios su AIDS.

Pirmas dalykas – patogeniški, ligas sukeliantys virusai neauga sveikoje aplinkoje. Jeigu organizme egzistuoja normalios sąlygos, ligas sukeliantys virusai ir bakterijos ten paprasčiausiai neaugs. Pavyzdžiui, hepatito virusas neauga nei ant asfalto, nei sveiko žmogaus organizme.

Kad galėtų sukurti vakciną, gamintojas turi iš kažkur gauti tą virusą, dėl jis ima jį iš sergančių hepatitu. Pirmosios hepatitinės vakcinos aštuntame dešimtmetyje buvo auginamos homoseksualistų kraujyje, kadangi pastarieji turėjo aukštą sergamumo hepatitu lygį.

Šiandien gamintojai ištobulėjo, jie paprasčiausiai paima sergančių hepatitu išskyras ir kultivuoja virusą. Kokias išskyras? Pasitelkite vaizduotę: šlapimas, kraujas, išmatos, pūliai ir kitos išskyros. Vakcinų gamyboje viskas praverčia. O ką, beje, manote apie lavono organus ar apie kraują žmonių, mirusių nuo hepatito?

Kai tik virusas išskirtas, jis turi būti auginamas nuodingoje terpėje. Jūs juk prisimenate – patogenai neauga sveikuose audiniuose?

Naudojami gyvūnų audiniai ir organai, sujungti su atitinkama kultūrine terpe ir „maistingomis medžiagomis“. Žiurkėnų jauniklių inkstų ląstelės, beždžionės inkstai, abortuoto vaisiaus audiniai (skiepų nuo raudoniukės RA 27/3 gamybai) ir kiti gyvūnų organai. Prisiminkite, kad visa tai – svetima žmogui gyvūniška genetinė medžiaga, padaranti vakcinas tokiomis pavojingomis.

Kai tik virusai išauga, juos inaktyvuoja formaldehidu, stipriu kancerogenu, arba kitais agentais. Prie vakcinų pridedamos kitos medžiagos, didinančios jų aktyvumą: gyvsidabris, fenolas, aliuminis, antibiotikai.

Visos šios medžiagos yra sintetinės, nenatūralios, imunosupresyvios, o kai kurios netgi kancerogeniškos.

Vakcininės „limfos“ gamyba – pagrindinė laboratorinės skiepų gamybos užduotis.

Kaip jau buvo sakyta, virusai neauga sveikuose organizmuose, dėl to naudojami sergantys. Pavyzdžiui, atrinktos vėžiniams eksperimentams pelės negali susirgti vėžiu iki to laiko, kol jų nepasodins ant atitinkamos dietos. Tai reiškia, kad mes negalime susirgti vėžiu, kol teisingai maitinamės.

Taigi, pirmieji virusai išauginami toksiškose terpėse, kurios palaiko jų aktyvumą, metabolizmą ir augimą. Daugelis patogenų auga anaerobinėse (be deguonies) sąlygose ir žūsta, kontaktuodamos su deguonimi.

Atitinkamai pas tuos, kurie teisingai maitinasi ir daro kvėpavimo pratimus, į audinius patenka daugiau deguonies ir patogenai negali ten augti.

„Viskas priklauso nuo sąlygų“ – pripažino Pasteras mirties patale. O vakcinose daug nenatūralių ir nuodingų komponentų, kurių mes niekad neįvestume sąmoningai į savo organizmus. Sveikas protas negali leisti įvesti virusus, kurie išaugo nuodinguose gyvūnų audiniuose.

Vakcinos yra biologiniai agentai, sukurti iš ligotų organų – tiek žmonių, tiek gyvūnų. Šie toksinai įvedami žmogui tam, kad padidėtų specifinių ligų antikūnių kiekis ir šitaip susiformuotų imunitetas. Tačiau mokslininkai labai miglotai įsivaizduoja, kas yra imunitetas ir kas būtent stiprina imuninę sistemą.

Maitinimasis – štai raktas į bet kurią imuniteto programą, tačiau mokslininkai ignoruoja maitinimąsi (žolelės, vitaminai, maisto produktai), kadangi skiepai nepalyginamai pelningesni.

Vakcinos gaminamos labiau dėl organizmo sensibilizacijos, nei dėl imunizacijos, kadangi jose esama daugumos toksiškų medžiagų, kurios sukelia tokias reakcijas kaip alergija ar anafilaksija.

Alergija ir/arba anafilaksija – tai tiesiog sunkios hiperjautrumo reakcijos į medžiagas, kurios sudaro skiepus. Visi skiepai slopina nervinę sistemą ir turi kenksmingų komponentų, kurie sukelia tokio tipo reakcijas.

Bet kaip gi gali tuomet susilpnėjusi imuninė sistema suformuoti imunitetą ligoms?

Mes paprasčiausiai apkvailinti, jeigu manome, kad tai įmanoma. Skiepai neužkerta kelio ligoms. Jie užkerta kelią sveikatai.