Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2019 » Gegužės » 12

Barouzo urvo paslaptis

1982 metų balandžio mėnesį amerikiečių speleologas Raselas Barouzas (Russell Burroughs) viename Ilinojaus valstijos slėnyje, atsitiktinai užlipo ant akmens plokštės, kuri beveik visa buvo sulindusi į žemę. Po akimirkos vyras jau kybojo virš po kojomis atsivėrusio labai gilaus plyšio. tik puiki reakcija padėjo speleologui išskėsti alkūnes ir atsiremti į plyšio kraštus, kai po kojomis esanti plokštė nugarmėjo į bedugnę.

Barouzas išsiropštė lauk ir dar kartą pažvelgė j plyšį. Jis pamatė, kad sienos išpieštos keistais ženklais ir figūromis. Vėlesnių tyrinėjimų slėnyje metu speleologas aptiko dar vieną įėjimą į požeminę ertmę ir per keletą savaičių sugebėjo jį išvalyti. Tai, ką Barouzas pamatė viduje, viršijo netgi pačius drąsiausius lūkesčius. Jis aptiko sudėtingą urvų ir tunelių sistemą, sienos ir grindys buvo tiesiog visos išpieštos paslaptingais piešiniais ir ženklais. (paranormal.lt)

Barouzo urvo paslaptis

Barouzas urvu ėjo tolyn metras po metro. Kelyje aptiko ne vieną uždarytą įėjimą akmeninėje sienoje. Galiausiai vyras nusprendė vieną įėjimą atidaryti. Tai buvo nelengvas uždavinys, tačiau kai akmeninės durys kiek pasislinko, jam į nosį tvoskė puvimo kvapas. Tai buvo laidojimo kamera. Ant didelės akmens plokštės gulėjo žmogaus skeletas, o šalia jo -kirviai, iečių antgaliai ir daug kitokių metalinių daiktų.

Kai pavyko padidinti angą, Barouzas pats įėjo į laidojimo kamerą. Kišeninio žibintuvėlio spindulys apšvietė vario ir bronzos gaminius, molinius indus ir dailius aukso papuošimus.

„Pagrindinė kapavietė“

Po kiek laiko speleologas atidarė dar vieną kriptą. Joje aptiko moters ir dviejų vaikų palaikus. Gali būti, kad visi trys buvo paaukoti. Tai aiškiai rodė ant kaulų likę sužeidimų pėdsakai. 1987 metais Barouzas atidarė dar vieną kapavietę, kurią vėliau pavadino „Pagrindine kapaviete“. Įėjimas į ją buvo uždengtas didžiuliu akmens disku, kurio paviršiuje buvo matomi kažkokie ženklai. Kai speleologui pavyko įveikti šią kliūtį, jis pateko į didelę patalpą. Joje stovėjo didžiulis akmens sarkofagas, aplink kurį buvo senoviniai ginklai, žmonių ir gyvūnų statulos. Pasinaudodamas laužtuvu Barouzas nustūmė sarkofago dangtį. Viduje pasirodė besąs dar vienas sarkofagas - gryno aukso. Auksiniame sarkofage buvo į drobę susukta mumija. Vyras pastebėjo, kad tai buvo ne indėnas. Mumijos veido bruožai labiau buvo būdingi negridų rasės atstovui: plokščia nosis, toli viena nuo kitos nutolusios akys ir storos lūpos. Vargais negalais uždaręs įėjimą į kapavietę disku Barouzas pakilo į viršų.

akmens plokštės, archeologija, Barouzo urvas

Tarp slaptumo ir viešumo

Praėjus kiek laiko po atradimo speleologas nusprendė apie urvus pranešti mokslininkams. Jį kankino abejonės: ar jis apie savo atradimą turi informuoti valstybines institucijas ir įgaliojimus perduoti nepažįstamiems specialistams? O gal geriau pačiam surinkti patikimų žmonių komandą ir su ja dirbti? Barouzas taip pat baiminosi, kad visuomenei sužinojus apie aptiktus auksinius daiktus, į urvą patrauks lobių ieškotojai, tikėdamiesi nesunkiai praturtėti. Negalima atmesti prielaidos, kad išsaugoti urvo radimo vietos paslaptį jis turėjo ir savų interesų. Kad ir kaip ten buvo, Raselas Barouzas apie savo radinį informavo tik keletą žmonių ir ėmė siųsti ekspertams atskirus senovės meistrų apdirbtus akmenis ar jų nuotraukas. Ilgą laiką iš visus ateidavo nepaguodžiantis atsakymas. Kadangi vaizdai neatitiko nė vienos žinomos istorinės schemos, rašto nebuvo galima iššifruoti, o piešiniai priminė šiuolaikinius, visi šie radiniai buvo paskelbti falsifikacija. Barouzas ir toliau atkakliai atsisakė nurodyti, kur būtent yra tas urvas ir, kai kartais teigiama, netgi susprogdino įėjimą į jį.

akmens plokštės, archeologija, Barouzo urvas

akmens plokštės, archeologija, Barouzo urvas

Nuo 1985 iki 1995 metų ne viena mokslinė organizacija kreipėsi į Raselą Barouzą, prašydama nurodyti urvo buvimo vietą ir siūlydama jame atlikti profesionalius archeologinius tyrimus. Tačiau vyras kiekvieną kartą rasdavo priežastį atsisakyti. Tuo pačiu metu speleologas pats perpiešė ir aprašė daugybę akmenų su piešiniais, taip pat įvairius auksinius artefaktus. Vėliau daugelio jų nuotraukos buvo publikuotos dviejose Barouzo išleistose knygose apie paslaptingąjį urvą. Pirmasis iš žurnalistų ir tyrinėtojų, sutikęs parašyti apie sensacingą radinį, buvo šveicaras Liukas Biurginas (Lukas Būrgin), kuris tuo metu rengė spaudai savo naują knygą „Mėnulio žybsniai. Užmiršti moksliniai atradimai“. Barouzas jam suteikė detalią grafinę medžiagą. Kaip vėliau išsireiškė pats Biurginas, netrukus jis suprato, kokį širšių lizdą pajudino.

Kova už tiesą

Po to, kai Biurgino knyga buvo išleista, tarp amerikiečių mokslininkų kilo aštri diskusija. Vieni atkakliai tvirtino, kad urvas tikrai yra realus, o kiti lygiai taip pat atkakliai tai neigė. Džimas Vaitolas (Jim Whittall) iš Senovės gyvenviečių tyrimo centro Long Hile, pavyzdžiui, įrodinėjo, kad visa tai yra gudriai suręsta apgavystė. Kai kurie specialistai teigė, jog daugelis akmenų iš urvo įtartinai primena kitus akmenis, anksčiau aptiktus įvairiose pasaulio dalyse.

Džina Hant (Jean Hunt) iš Luizianos teigė visiškai priešingai: „Esu įsitikinusi, kad Barouzo aprašyta urvų sistema tikrai egzistuota. Mano įsitikinimas paremtas dviem momentais.

Pirma, tai pateiktų artefaktų kiekis, antra - jų kokybė. Man atrodo mažai įtikėtina, kad kažkas per tokį trumpą laiką sugebėtų pagaminti tiek falsifikatų“.

Ne vieną straipsnį, kuriuose gynė radinių autentiškumą, parašė buvęs inžinierius ir matininkas Džeimsas Šercas (James Scherz), kuris vadovavo Senovės kasinėjimų draugijai. Senovės astronautų draugijos įkūrėjui daktarui Džinui Filipsui (Gene Phillips) pokalbis su Raselu Barouzu, kurį pavadino tikru tyrinėtoju, padarė teigiamą įspūdį. Amerikos kultūrų tyrimo instituto įkūrėjas ir prezidentas Džozefas Manas (Joseph B. Mann) pareiškė: „Aš manau, kad žmonės, esantys Barouzo aptiktame urve, - tai Saulės karaliai, palaidoti kartu su savo žmonomis, vaikais, ginklais ir maisto atsargomis. Visa tai reikalinga jų pomirtinei kelionei. Šie mirtingieji pusdieviai buvo palikuonys tų nemirtingų nežemiškų būtybių, kurios vieną kartą atskrido į Žemę ugnies kamuoliais, čia gyveno kurį laiką ir atliko tikslines genetines manipuliacijas. Jie perdavė tokiu būdu atsiradusiems palikuonims žinias, kurios turėjo būti išsaugotos ir perduodamos iš kartos į kartą. Jie išmokė palikuonis gydyti ligas, statyti laivus, namus... Palikdami Žemę jie pažadėjo kada nors sugrįžti“.

Per skandalus - mokslinės išvados

Kartais aistros dėl Barouzo aptikto urvo taip įsisiūbuodavo, kad visa tai priminė bulvarinį skandalą. XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje didžioji dalis straipsnių apie urvą buvo spausdinama žurnale „Senoji Amerika“, kurio redaktoriumi buvo Frenkas Kolenas (Frank Collen). Iš oponentų jis sulaukė kaltinimų nacistine praeitimi, po to - ryšiais su žydų ekstremistinėmis organizacijomis, dar vėliau - homoseksualumu. Visa tai puikiai iliustruoja apie mokslinių diskusijų lygį anapus Atlanto vandenyno. Liukas Biurginas ėmė tvirtinti, kad Raselas Barouzas perlydė dalį rasto aukso, po to jį pardavė, o iš šios aferos uždirbtus 15 milijonų dolerių saugo Šveicarijos bankuose. JAV buvo tvirtinama, kad kalbama gal net apie 60 milijonų dolerių. Buvo skelbiama prielaida, kad Barouzo aptiktame urve XIX amžiuje rinkdavosi slapta „Aukso rato riterių“ draugija, kurios nariai ir padarė visus šiuos stilizuotus pagal senovę daiktus. Su Didžiosios Britanijos izraelitų ordinu susijęs dvasininkas Arnoldas Miurėjus (Arnold Murray) iš Arkanzaso džiugiai tvirtino: radiniai urve patvirtina, kad dešimtis šiaurinių izraelitų genčių tolimoje senovėje apsigyveno ne tik Didžiojoje Britanijoje, tačiau ir dalyje Šiaurės Amerikos.

Gali būti, kad labiausiai įtikinamą ir suprantamą hipotezę apie artefaktų iš Barouzo urvo kilmę iškėlė Filipas Kopensas (Philip Coppens). Jis pažymėjo, kad Ilinojuje gyvenantys indėnai turi legendą: jų žemėse yra palaidotas kažkoks valdovas, kuris gimė ne Amerikoje. Kopensas šį legendinį valdovą sieja su Romai priklausiusios Mauritanijos provincijos valdovu Džuba II, kuris valdė I amžiaus viduryje. Yra tiksliai žinoma, kad Džuba II savo mauzoliejui Tipaze (dabartinė Alžyro teritorija) buvo užsakęs auksinį sarkofagą. Romos valdžia ėmė įtarinėti Mauritanijos valdovą išdavyste, todėl jam teko bėgti iš savo šalies. Kaip mano Kopensas, Džuba II su didele palyda praplaukė pro Azorų salas ir vėliau pasiekė Ameriką. Gal Kopensas ir teisus?


Niekas neišdrįso palikti komentarą.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomone su kitais.
avatar