Mapinguaris - nežinomas vienaakis gyvūnas

Mapinguaris - legendinis kriptidas, manomai gyvenantis drėgnuose Amazonės miškuose Brazilijos ir Bolivijos teritorijoje. Žodis “mapinguari” vietinių indėnų kalba reiškia riaumojantis arba dvokiantis žvėris.

Kriptidas skleidžia tokią šlykščią smarvę, jog netoliese esantys gyvūnai praranda orientaciją, o žmonės nualpsta. Mapinguaris turi rudą kailį, ilgus nagus ir burną su keturiais dideliais dantimis, kurią gali pražioti iki pat pilvo. Indėnai pasakoja, kad šis didžiulis žvėris pilve turi antrą burną. Taip pat pasakojama, kad šio žvėries snukis panašus į beždžionės, o jo letenos apsuktos „priekiu atgal“. (Paranormalūs reiškiniai: nso, ateiviai, anomalija, mistika, mutacijos, ligos, sveikata - paranormal.lt)

Mapinguario negalima nušauti kulka, jo vienintelė silpna vieta -vandens baimė, kas, reikia manyti, stipriai apriboja jo judėjimą regione, kur tik daug įvairių upių ir upelių, ypač lietaus sezono metu. Tankioje augalijoje žvėris juda beveik be garso, tačiau jis neįtikėtinai garsiai rėkia, jo riksmas primena žmogaus ir palaipsniui pereina į kriokimą. Gyvūnas maitinasi naktimis, didžiuliais nagais susukdamas palmių kamienus, kad galėtų prieiti prie minkštimo. Paprastai mapinguaris vaikšto kur nors netoliese besiganančių pekarių ir juos saugo, užmušdamas medžiotojus.

Yra manoma, kad šis gyvūnas yra mėsėdis. 1937 metais iš kaimų centrinėje Bolivijoje buvo gauti pranešimai, kad tenai tris savaites siautėjo mapinguaris. Per tą laiką jis užmušė daugiau kaip šimtą karvių, kurioms vėliau išplėšė ir suėdė liežuvius.

Liudininkų pasakojimai

Nuotykių ieškotojas Žuanas Batista Azevedas prieš 20 metų savo 45-ių dienų trukmės kanoja metu matė mapinguarį.

„Aš darbavausi prie upės, kai išgirdau riksmą, siaubą keliantį riksmą. Staiga kažkoks gyvūnas, primenantis žmogų, visiškai padengtas kailiu, išėjo iš miško. Gyvūnas ėjo ant dviejų kojų. Gerai, kad jis nesugalvojo pasukti link mūsų. Visada prisiminsiu tą dieną“, - pasakoja Azevedas.

Vienas kaučiuko rinkėjas medžiojo selvoje. Staiga už nugaros išgirdo maurojimą, atsisukęs sustingo iš siaubo. Tačiau indėnas greitai atgavo savitvardą ir šovė į žvėrį. Po to ore pasklido tokia siaubinga smarvė, kad medžiotojui teko bėgti šalin. Palaukęs keletą valandų jis sugrįžo atgal prie nušauto žvėries ir nupjovė jo priekinę leteną, norėdamas turėti trofėjų, tačiau letena taip smirdėjo, kad ją teko išmesti į krūmus.

Argentiniečių gamtininkas ir paleontologas Florentinas Ameginas (1854-1911) citavo kito žinomo argentiniečio kariškio ir tyrinėtojo Ramono Listos pasakojimą.

Medžiodamas Patagonijoje Lista tankumyne pastebėjo nežinomą gyvūną, panašų į šarvuotį, tik padengtą ilgu kailiu. Lista šovė į žvėrį, tačiau kulka tik nučiuožė kūno paviršiumi, nesunkiai sužeisdama.

Ameginas, analizuodamas medžiotojo pasakojimą, padarė prielaidą, kad šiuo gyvūnu buvo priešistorinis milžiniškas tinginys. Jis nebūtų kreipęs daug dėmesio į Listos istoriją, jeigu nebūtų rinkęs indėnų pasakojimus apie kažkokių didžiulių žvėrių, gyvenusių labai senais laikais, medžioklę. Indėnai pasakojo apie gyvūną, kuris išlįsdavo naktį, o dieną praleisdavo urve, kurį išrausdavo savo didžiuliais nagais. Indėnai pasakojo, kad buvo nelengva padaryti tokią strėlę, kuri įveiktų storą žvėries kailį.

Amegino samprotavimai apie keistąjį gyvūną detaliai išdėstyti Bernaro Eivelmanso knygoje „Nežinomų gyvūnų pėdsakais“.

Dar vienoje žinomoje knygoje „Paslaptingi gyvūnai: Kriptozoo-logijos vadovas“ jos autorius Džordžas Eberchartas mini keletą įdomių susitikimų su šiuo gyvūnu.

Vyras, kurio vardas buvo Inosensijus, su dešimtimi draugų patraukė į selvą, tačiau medžioklės metu atsiskyrė nuo kompanijos. Tai įvyko netoli Rio Uatume upės Paros valstijoje Brazilijoje. Kai sutemo (o selvoje sutemsta žymiai anksčiau dėl tankiai sužėlusių augalų), Inosensijus įsiropštė į medį, kad galėtų pernakvoti sąlyginai nepavojingoje vietoje. Staiga jis išgirdo garsius riksmus, kurie vis artėjo, po to pamatė juodą, kresną figūrą, panašią į žmogaus. Inosensijus šovė, tačiau būtybė pabėgo, palikdama kruviną pėdsaką. Nereikia net sakyti, kad medžiotojas nesiryžo persekioti nežinomą žvėrį.

Kitas susitikimas įvyko 1975 metais į pietus nuo Iteitabos miesto Paros valstijoje Brazilijoje. Kasyklos darbuotojas Marijus Pereira de Souza pranešė, jog matė kasykloje mapinguarį. Iš pradžių pasigirdo aukšto tono riksmas, po to priešais Pereirą išbėgo būtybė, judanti ant galinių kojų. Marijus Pereira spėjo pastebėti, kad būtybė netvirtai laikėsi ant kojų ir siaubingai dvokė. Apimtas panikos vyras leidosi bėgti ir pasislėpė upėje. „Man sukosi galva. Po to du mėnesius negalėjau atsigauti“, - pasakoja de Souza, taip sukrėstas šio įvykio, jog po jo niekada nebegrįžo į atogrąžų mišką.

Deivido Oreno ekspedicija

Deividas Orenas specializuojasi ornitologijoje, tačiau jo moksliniai interesai apima kur kas platesnę sritį - pusę gyvenimo ieško gyvūno, apie kurį pasakoja legendas Amazonės miškuose gyvenantys indėnai. 2015 metais, gavęs finansavimą iš kelių fondų ir muziejų, taip pat panaudojęs savo paties sankaupas, kartu su penkių žmonių (kiekvienas jų įsitikinęs tuo, kad gyvūnas egzistuoja) grupe valtimi vėl išplaukė Tapažo upe (Amazonės intakas). Ten, kur baigiasi žemėlapiai, o gyvūną gaudyti tenka pagal vietinių gyventojų nuorodas. Deividas išmoko sudėti delnus ir garsiai rėkti. Mokslininkas įsitikinęs, kad kažkur džiunglėse, nepraeinamos tankmės tamsoje, gyvena mapinguaris, tik neatsiliepia į jo šauksmą.

Orenas pirmą kartą į Braziliją atvyko 1988 metais su ekspedicija, kuri tyrė paukščius. Jaunas mokslininkas rinko medžiagą disertacijai apginti Harvarde. Būtent tada jis išgirdo legendą apie seną indėnų šamaną, kuris norėjo tapti nemirtingu, už ką dievų buvo paverstas gauruota smirdančia vienaake būtybe, pasmerkta amžinai klajoti miške.

Deividas, būdamas mokslininku, negalėjo nepastebėti, kad istorijos apie mapinguarį skiriasi nuo kitų vietinių gyventojų pasakojimų. Daugelis paslaptingo gyvūno, keliančio siaubą apylinkėse, bruožų labai keistai sutampa su milžiniško iškastinio tinginio aprašymu. Mapinguario kojos „apsuktos“ atgal - ir tinginio nagai pasukti taip, jog jo palikti pėdsakai atrodo, tarsi gyvūnas eitų atbulomis. Mapinguaris vaikšto ant užpakalinių kojų - ir milžiniškas tinginys, sprendžiant pagal dubens kaulų struktūrą ir galingą uodegą, atsistodavo pilnu ūgiu, norėdamas pasiekti lapus. Mapinguario neima kulka - iškastinio tinginio kailis nusėtas kauliniais mazgais, tarsi šarvu. Ant milodono pilvo buvo liaukos, išskiriančios šlykštų kvapą (tikriausiai, apsaugos nuo priešų priemonė). Šias liaukas indėnai galėjo palaikyti burna ant pilvo.

„Būtybė vis dar reguliariai pasirodo, - kalba Deividas Orenas. - Tie žmonės, kuriems teko susitikti su gyvūnu, yra įsitikinę, kad susidūrė akis į akį su pačiu velniu. Kalbėjau su septyniais medžiotojais, kurie tvirtino šovę į mapinguarį, mažiausiai 80 žmonių tvirtino, jog matė šį žvėrį. Kaip liudininkai apibūdina šį gyvūną? Jo ūgis yra apie 2 m, juda stovėdamas vertikaliai, skleidžia stiprų ir labai nemalonų kvapą, kūnas gana sunkus ir stiprus, juo yra nulenkiami gana stori medžių kamienai. Labiausiai tikėtina apsauga nuo priešų - dvokas, kurį pažymi kai kurie liudininkai“.

Amegino išvadas ir Oreno prielaidas daugelis mokslininkų priima labai skeptiškai. Manoma, jog tikėti vietinių gyventojų pasakaitėms apie susitikimus su pabaisomis neverta: mažą ką gali pripasakoti prietaringi aborigenai svetimšaliams, norintiems išgirsti baisius pasakojimus apie nežinomus gyvūnus?

Legenda apie Žuaną

Labai seniai indėnų kaimelyje prie Tapažo upės gyveno jaunas medžiotojas Žuanas. Jo trobelė buvo pačiame kaimo pakraštyje, visiškai šalia tankios selvos. Vieną rytą Žuanas sėdėjo ant savo trobelės slenksčio ir rūkė pypkę, o žmona tuo metu ant kieme esančio židinio, sukrauto iš akmenų, ruošė pusryčius.

Staiga iš miško tankmės pasigirdo riksmai - tarsi iš skausmo ar baimės rėktų žmogus. Labai greitai pasigirdo kurtinantis riaumojimas, sutraškėjo šakos, iš miško išėjo siaubingas monstras. Nuo jo sklido šlykštus fekalijų ir pūvančios mėsos dvokas, o išoriškai jis buvo panašus į didžiulę raudonplaukę beždžionę, judančią ant galinių kojų. Žuanas nebuvo bailys, tačiau kai susitiko jo ir pabaisos žvilgsniai, suakmenėjo.

Siaubą kelianti pabaisa priėjo prie žmonos, sugriebė ją letenomis su didžiuliais nagais, persimetė sau per petį ir iš karto pasislėpė su grobiu miško tankmėje.

Atsipeikėjęs Žuanas puolė į trobelę, pasigriebė šautuvą ir nusivijo grobiką. Jis sekė nežinomo žvėries pėdsakais, kurie buvo labai keisti - tarsi monstras būtų ėjęs atbulas. Persekiojimas vyko visą dieną. Keletą kartų jaunas medžiotojas beveik pasiekė žvėrį, netgi tarp medžių matė raudonplaukę nugarą. Visą laiką vyrui trukdė siaubinga smarvė sklindanti nuo žvėries. Nuo jos sukosi galva, Žuanas keletą kartų vos neprarado sąmonės.

Vakarop medžiotojas beveik pasivijo grobiką. Ir tuomet monstras, kuriam nusibodo bėgiojimas, ypač siaubingai suriko, nušveitė grobį ant žemės ir pranyko tankmėje. Prie žmonos pripuolęs Žuanas pamatė, kad moteriai nutraukta galva.

Liūdesio apimtas medžiotojas po žmonos laidotuvių išėjo į mišką, prisiekęs negrįžti tol, kol nenudobs baisųjį žvėrį. Daug metų jis klaidžiojo po selvą, bandydamas aptikti žvėrį, tačiau taip ir nesugebėjo jį rasti. Kerštas nebuvo įvykdytas, pažadas - neišpildytas.

Kalbama, kad po Žuano mirties medžioklę tęsia jo dvasia. Kartais indėnų medžiotojai miško tankmėje mato laužą, kurį užkūrė medžiotojo siela. Tuomet jie skuba atgal į kaimelį, kad galėtų paaukoti dievams ir atlikti apsivalymo apeigas.

Tai buvo viena iš daugelio indėnų istorijų apie mapinguarį, kurias užrašė Deividas Orenas. Mokslininkas yra įsitikinęs, kad jam labiau pasiseks nei vargšui Žuanui, ir kažkada jam pavyks pasiekti savo gyvenimo tikslą. Juk 1975 metais Paragvajuje buvo aptikti čakiniai pekariai (Catagonus wagneri), kurie buvo laikomi išmirusiais prieš keletą šimtų metų. Vietiniai gyventojai apie pekarį pasakojo taip pat daug, kaip ir apie tinginį, tačiau mokslininkai nenorėjo klausyti jų žodžių.

Deja, kol kas Oreno paieškas sėkmingomis pavadinti negalima. Per savo šešias ekspedicijas jis surinko nemažai medžiagos, tačiau vėliau paaiškėjo, kad raudonplaukio kailio kuokštas iš tikrųjų priklauso graužikui agučiui, taip kruopščiai surinktos fekalijos pasirodė besančios skruzdėdos, o pėdų pėdsakų liejiniai buvo pripažinti neįtikinamais.

Tačiau Deividas ir toliau sudeda delnus prie burnos. Jis vėl ir vėl kviečia gyvąją iškaseną. Tačiau iš džiunglių kol kas nesigirdi jokio atsakymo.

Didysis tinginys

Didysis tinginys buvo vienas iš tų didžiulių būtybių, kurios viešpatavo Žemėje ledynmečio metu. Kažkuo primenantis didžiulė žiurkėną, tinginys maitinosi ant žemutinių medžių šakų ir krūmų augančiais lapais. Pas gyvūnas gyveno ant žemės, skirtingai nuo šiuolaikinių tinginių, kurie daugiausia laiko praleidžia medžiuose.

Amerikos teritorijoje gyveno keturios didžiųjų tinginių rūšys. Pats didžiausias jų buvo megaloniksas, arba Džefersono tinginys, kuris užaugdavo kaip dabartinis dramblys ir kurio ūgis siekė 5 m. Visi tinginiai turėjo didžiulius nagus, tačiau jie buvo vegetarai. Jų dantys buvo maži ir buki, pritaikyti kramtyti šakeles. Manoma, kad didieji tinginiai, kaip ir kiti gigantai, išmirė pleistoceno pabaigoje, maždaug prieš 10 tūkstančių metų.

Pirmą kartą šio gyvūno kaulai buvo aptikti 1789 metais Luchano upės regione netoli Buenos Airių. Radiniu vietiniai indėnai visiškai nesistebėjo. Jie pasakė, kad tai didžiulis kurmis išlindo į paviršių ir žuvo saulės spinduliuose. Kaulai buvo atsargiai surinkti ir perduoti karaliui Karoliui IV, kuris juos padovanojo Madrido karališkajam muziejui.

1895 metais viename urve Patagonijoje buvo aptiktas kailio gabaliukas. Kailis buvo padengtas ilgais rudais plaukais, iš jų buvo išlindę pupelės dydžio kauliukai. Panašu, kad toks kailis galėjo apsaugoti ir nuo strėlės, ir nuo kulkos. Tolimesnės paieškos urvuose baigėsi naujais radiniais - vėl buvo aptiktas analogiško kailio gabaliukas, taip pat didžiulis nagas. XX amžiuje atsiradus radioaktyviosios anglies analizės metodui, pavyko nustatyti kailio amžių. Jis buvo apie 5 tūkstančiai metų: tokiu būdu milžiniško tinginio išnykimo laikas „priartėjo“ dar keliais tūkstančiais metų.

Arizonos universiteto profesorius geologas Polas Martinas pažymi: „Manau, kad didysis tinginys išnyko pernelyg senai. 13 tūkstančių metų - tai reikšmingas laiko tarpas. Tačiau yra tikimybė, kad išeivis iš senojo pasaulio vis dar gali gyventi Amazonės miškuose, nes šiame regione iki šiol išliko didžiuliai ir civilizacijos nepaliesti miško masyvai, užtikrinantys reikiamą izoliaciją reliktinei būtybei“.

Tankūs ir nepraeinami, begaliniai atogrąžų miškai prie Amazonės užima didesnį plotą nei visa Vakarų Europa, ir čia gyvena 30 procentų viso mūsų planetos gyvūnijos ir augalijos pasaulio. Didysis tinginys anksčiau buvo gana paplitęs abiejose Amerikos žemynuose, jo liekanos aptinkamos nuo Patagonijos iki JAV šiaurės vakarų. Gyvūnas galėjo persikelti į Amazonės miškus, norėdamas pasislėpti nuo civilizacijos įsiveržimo į jo įprastinę gyvenamąją aplinką.

Polas Martinas daro išvadą: „Visa tai kol kas lieka tik drąsiomis svajonėmis, tačiau jeigu Orenui pavyks surasti mapinguarį, tai pervers visą mokslą“.