Kreditą karui Hitleris gavo iš JAV?

Neseniai Europos Sąjunga paskelbė deklaraciją, kuri prilygino TSRS vaidmenį nacių Vokietijos vaidmeniui, sukeliant II Pasaulinį karą. Jeigu jau kalbėti apie atsakomybę, tai iš pradžių reikėtų atsakyti į esminį klausimą: kas atvedė nacistus į valdžią, kas pastūmėjo juos link pasaulinės katastrofos? Visa prieškarinė Vokietijos sistema byloja, kad "reikiamą" politinį kursą užtikrino kontroliuojami finansiniai sukrėtimai, į kuriuos, beje, pasaulis stumiamas ir šiandien.

Pagrindinės struktūros, kurios nulėmė pokarinio Vakarų vystymosi strategiją, buvo centriniai JAV ir Anglijos finansiniai institutai - FRS ir Anglijos Bankas, bei su jomis susijusios finansinės ir pramoninės organizacijos, išsikėlusios tikslą įvesti absoliučią Vokietijos finansinės sistemos kontrolę, kad galima būtų valdyti Centrinės Europos politinius procesus. Šios strategijos realizavime galima įžvelgti šiuos etapus:

I-asis: nuo 1919 iki 1924 metų. Dirvos purenimas masiniams finansiniams įliejimams iš Amerikos į Vokietijos ekonomiką.

II-asis: nuo 1924 iki 1929 metų. kontrolės įvedimas Vokietijos finansinėje sistemoje ir nacionalsocializmo finansavimas.

III-asis: nuo 1929 iki 1933 metų. Gilios finansinės ir ekonominės krizės provokavimas ir paleidimas bei nacių atėjimo į valdžią užtikrinimas.

IV-asis: nuo 1933 iki 1939 metų: finansinis bendradarbiavimas su nacistų valdžią, jos ekspansionistinės užsienio politikos rėmimas, turint tikslą parengti dirvą naujam pasauliniam karui.

Pirmajame etape svarbiausiais amerikietiško kapitalo prasiskverbimo į Europą svertais tapo karinės skolos ir glaudžiai su jomis susijusi Vokietijos reparacijų problema. Po formalaus JAV įstojimo į I Pasaulinį karą, amerikiečiai paskolino sąjungininkams, visų pirma anglams ir prancūzams 8,8 milijardus dolerių. Bendra karinių įsiskolinimų suma, įskaitant paskolas, kurias JAV suteikė nuo 1919-1921 metais sudarė daugiau kaip 11 milijardų dolerių. Išspręsti savo problemas šalys skolininkės mėgino Vokietijos sąskaita, pareikalavusios iš jos didžiulės sumos reparacijų su labai sunkiomis vokiečiams išsimokėjimo sąlygomis. Šito įvykio sukeltas vokiško kapitalo bėgimas į užsienį ir atsisakymas išmokėti mokesčius sukūrė tokį valstybinio biudžeto deficitą, kurį galima buvo padengti tiktai masiškai spausdinant niekuo nepadengtas markes. To rezultatas - vokiečių valiutos kolapsas, "Didžioji infliacija". 1923 metais ji siekė 578 512%, kai už vieną dolerį davė 4,2 trilijono markių. Vokiečių pramonininkai pradėjo atvirai sabotuoti reparacijų išmokėjimo įsipareigojimus, kas išprovokavo "Ruro krizę" - prancūzai ir belgai okupavo Rurą 1923 metų sausį.

Bnūtent šito laukė Anglijos ir Amerikos valdantieji sluoksniai, leidę įklimpti Prancūzijai jos avantiūroje ir įrodę jos nesugebėjimą išspręsti problemą, paimti iniciatyvą į savo rankas. JAV Valstybės sekretorius Hjuzas nurodė: "Reikia išlaukti, kol Europa pribręs priimti amerikiečių pasiūlymą".

Naujas projektas buvo kuriamas J. P. Morgan aplinkoje, gavus Anglijos Banko vadovo Montegiu Normano nurodymą. Projekto pagrindą sudarė "Dresdner Bank" atstovo Jalmaro Šachto idėjos, suformuluotos dar 1922 metų kovą, gavus pasiūlymą iš Džono Fosterio Daleso, būsimo Valstybės sekretoriaus Eizenhauerio vyriausybėje. Tuo metu Dalesas buvo prezidento Vilsono juridinis patarėjas Paryžiaus taikos konferencijoje. Dalesas perdavė raštelį su Šachto idėjomis J. P. Morgan patikėtiniui, Morganas rekomendavo Šachtą Normanui, o šis - Veimaro Vokietijos vadovams. 1923 gruodį Šachtas taps Reichsbanko vadovu ir suvaidins svarbiausią vaidmenį suartinant vokiečių ir anglų bei amerikiečių finansinius sluoksnius.

1924 metų vasarą šis projektas, visiems žinomas kaip "Daueso planas" (Dauesas - planą rengusio komiteto pirmininkas, amerikiečių bankininkas, vieno iš Morgano grupės bankų direktorius) buvo priimtas Londono konferencijoje. Jis numatė dvigubai sumažinti reparacijų išmokas ir išsprendė klausimą dėl likusios dalies padengimo šaltinių. Tačiau svarbiausias uždavinys buvo sukurti palankias sąlygas amerikiečių investicijoms, kas buvo įmanoma tik esant stabiliai vokiškai markei. Tam planas numatė suteikti Vokietijai stambią 200 milijonų dolerių paskolą, pusė kurios teko Morganui. Tuo pat metu anglų ir amerikiečių bankai įvedė kontrolę ne tik vokiečių išmokoms, bet ir biudžetui, pinigų apyvartos sistemai ir šalies kredito sistemai. 1924 rugpjūtį seną vokiečių markę pakeitė nauja, finansinė Vokietijos situacija stabilizavosi ir, kaip rašė tyrinėtojas Preparata, Veimaro respublika buvo paruošta "pačiai fantastiškiausiai ekonominei pagalbai per visą istoriją, po kurios seks pati karčiausia pjūtis per pasaulio istoriją". "Į finansines Vokietijos venas nesulaikomu srautu plūstelėjo amerikietiškas kraujas".

Pasekmių ilgai laukti nereikėjo.

Pirma. Dėl to kad kasmetinės reparacijų išmokos ėjo sąjungininkų skoloms apmokėti, susiformavo savotiškas "Veimaro absurdo ratas". Auksas, kurį Vokietija mokėjo kaip karines reparacijas, buvo parduodamas, užstatomas ir dingdavo Amerikoje, iš kurios "pagalbos" pagal planą sugrįždavo atgal į Vokietiją, kuri atiduodavo jį Anglijai ir Prancūzijai, o tos savo ruožtu apmokėdavo juo karinę skolą Amerikai. Pastaroji, pripliusavusi prie šio aukso procentus, vėl nukreipdavo jį Vokietijon. Dėl to visi Vokietijoje gyveno skolon ir buvo aišku, kad tuo atveju, jeigu Volstritas atšauks savo paskolas, šalis patirs visišką bankrotą.

Antra. Nors formaliai kreditai buvo išduodami išmokoms padengti, kalba ėjo faktiškai apie šalies karinio pramoninio potencialo atkūrimą. Už kreditus vokiečiai atsiskaitydavo įmonių akcijomis, dėl to amerikietiškas kapitalas ėmė aktyviai integruotis į vokiečių ekonomiką. Bendra užsienio investicijų į vokiečių pramonę 1924-1929 metais suma siekė beveik 63 aukso markių, o reparacijų išmokos siekė 10 milijardų. 70% investicijų tiekė JAV bankininkai, daugiausia J P Morgan bankai. Dėl to jau 1929 metais vokiečių pramonė pakilo į antrą vietą pasaulyje, tačiau žymi jos dalis atsidūrė stambiausių JAV finansinių-pramoninių grupių rankose.

Tarkime, IG Farben, šis pagrindinis vokiečių karinis tiekėjas, finansavęs 45% Hitlerio rinkiminės kampanijos 1930 metais, buvo kontroliuojamas Rokfelerio Standart Oil. Morganai per General Elektric kontroliavo vokiečių radijo ir elektrotechnikos pramonę, kurią įkūnijo AEG ir Siemens (1933 metais 30% AEG akcijų priklausė General Elektric), per ryšių kompaniją ITT kontroliavo 40% Vokietijos telefono tinklų, be to, Rokfeleriams priklausė 30% aviacijos firmos FokkeWulf akcijų. Opelį kontroliavo General Motors, priklausiusi Diupono šeimai. Henris Fordas kontroliavo 100% koncerno VolksWagen akcijų. 1926 metais, dalyvaujant Dilono Rido ir Co bankui buvo sukurta antra pagal dydį po IG Faeben pramoninė Vokietijos grupė - Tyseno, Fliko, Volfo ir Feglerio metalurgijos koncernas Vereinigte Stahlwerke (Plieno trestas).

Amerikos bendradarbiavimas su vokiečių kariniu pramoniniu kompleksu buvo toks intensyvus ir visur prasiskverbiantis, kad iki 1933 metų amerikiečių finansinis kapitalas jau kontroliavo svarbiausias vokiečių pramonės šakas ir tokius stambius bankus kaip Deutsche Bank, Dresdner Bank ir kt.

Tuo pat metu buvo ruošiama ir toji politinė jėga, kuri turėjo suvaidinti lemiamą vaidmenį realizuojant anglų ir amerikiečių planus. Kalba eina apie nacių partijos ir asmeniškai Hitlerio finansavimą.

Kaip savo memuaruose rašė buvęs Vokietijos kancleris Briuningas, pradedant 1923 metais Hitleris ima gauti rimtas sumas iš užsienio. Iš kur jos ateidavo, nežinia, tačiau keliavo per šveicarų ir švedų bankus. Taip pat žinoma, kad 1922 metais Miunchene įvyko Hitlerio susitikimas su JAV kariniu atašė Vokietijoje kapitonu Trumenu Smitu, kuris parašė apie tai smulkią ataskaitą savo viršininkams iš Vašingtono (karinės žvalgybos valdybai). Šiame pranešime jis labai palankiai atsiliepia apie Hitlerį. Būtent per Smitą į Hitlerio aplinką buvo įvestas Ernstas Francas Zedgvikas Ganfštenglis (pramintas Putciu), Harvardo absolventas, suvaidinęs svarbų vaidmenį, formuojant Hitlerį kaip politiką ir suteikęs jam nemenką finansinę paramą bei padėjęs užmegzti Hitleriui ryšius su aukšto rango britų veikėjais.

Hitleris buvo ruošiamas didžiajai politikai, tačiau kol Vokietija klestėjo, jo partija liko visuomeninio gyvenimo periferijoje. Situacija visiškai pasikeitė prasidėjus krizei.

Nuo 1929 metų rudens, po FRS išprovokuoto Amerikos biržos kracho, pradedamas įgyvendinti trečias anglų ir amerikiečių finansinių sluoksnių strategijos etapas.

FRS ir Morganai priima sprendimą nutraukti Vokietijos kreditavimą, inspiruodami bankų krizę ir ekonominę depresiją Centrinėje Europoje. 1931 rugsėjį Anglija atsisako aukso standarto, sąmoningai sugriaudama tarptautinę mokėjimų sistemą ir visiškai užsukdama finansinį čiaupą Veimaro respublikai.

Užtat su nacių partija įvyksta finansinis stebuklas: 1930 metų rugsėjį, po to kai dosniai paaukojo Tysenas, IG Farben ir Kirdorfas, partija gauna 6,4 milijono balsų, užima antrą vietą Reichstage, o tada aktyvizuojasi dosnūs aukotojai iš užsienio. Pagrindinė jungiamoji grandis tarp stambiausių vokiečių fabrikantų ir užsienio finansininkų tampa J. Šachtas.

1932 sausio 4 įvyko stambaus anglų finansininko M. Normano susitikimas su Hitleriu ir fon Papenu, per šį susitikimą buvo sudarytas slaptas susitarimas dėl nacių partijos finansavimo. Susitikime taip pat dalyvavo ir amerikiečių politikai broliai Dalesai, apie ką nemėgsta prisiminti jų biografai. O 1933 sausio 14 įvyko Hitlerio susitikimas su Šrioderiu, Papenu ir Kepleriu. Hitlerio programai buvo visiškai pritarta. Būtent čia buvo priimtas galutinis sprendimas dėl valdžios perdavimo naciams, ir sausio 30 Hitleris tampa reichskancleriu. Prasideda ketvirtojo strategijos etapo realizavimas.

Anglų ir amerikiečių valdančiųjų sluoksnių santykiai su nauja vyriausybe buvo nepaprastai puikūs. Kai Hitleris atsisakė mokėti reparacijas, kas, savaime aišku, iškėlė karinių skolų išmokėjimo problemą, nei anglai, nei prancūzai nepateikė jam pretenzijų. Dar daugiau - po Reichsbano vadovu paskirto J. Šachto kelionės į JAV 1033 gegužės mėnesį ir jo susitikimo su prezidentu bei stambiausiais Volstrito bankininkais, Amerika išskyrė Vokietijai naujų kreditų bendrai vieno milijardo dolerių sumai. O birželį, kelionės į Londoną ir susitikimo su M. Normanu metu Šachatas gauna paskolą iš Anglijos dviejų milijardų dolerių sumai ir pasiekia, kad būtų sumažintos, o paskui ir nutrauktos ankstesnių paskolų išmokos.

1934 metų vasarą Anglija sudarė su Vokietija sutartį, tapusią vienu iš britų politikos III Reicho atžvilgiu pagrindų ir ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Vokietija tampa svarbiausia Anglijos prekybine partnere. Šrioderio bankas tampa pagrindiniu Vokietijos agentu Anglijoje, o 1936 metais jo skyrius Niujorke susijungė su Rokfeleriais, kad būtų sukurtas investicinis bankas "Šrioderis, Rokfeleris ir Ko", kurį žurnalas Time pavadino "Ašies Roma-Berlynas ekonominiu propagandistu". Kaip prisipažino pats Hitleris, savo ketverių metų planą jis sumanė, remdamasis užsienio finansiniais kreditais, dėl to planas niekad nekėlė jam rūpesčių.

1934 rugpjūtį amerikiečių Standart Oil įsigijo Vokietijoje 730 000 akrų žemės ir pastatė stambias naftos perdirbimo gamyklas, kurios aprūpino nacius nafta. Tuo pat metu į Vokietiją iš JAV buvo slapta pristatyta moderniausia įranga aviacijos gamykloms, kuriose prasidėjo vokiškų lėktuvų gamyba. Iš Amerikos "Duglas" ir kitų aviacijos firmų vokiečiai gavo daugybę karinių patentų, pagal amerikietiškas technologijas buvo kuriamas "Junkersas 87". Iki 1941 metų, kai jau siautėjo II Pasaulinis karas, Amerikos investicijos į Vokietijos ekonomiką pasiekė 475 mln dolerių sumą, Standart Oil investavo 120 mln, General Motors - 35 mln, ITT - 30 mln, Ford - 17,5 mln dolerių.

Itin glaudus anglų-amerikiečių ekonominis ir finansinis bendradarbiavimas su nacių verslo sluoksniais ir tapo tuo fonu, kuriame ketvirtame dešimtmetyje buvo vykdoma agresoriaus nuramdymo politika, atvedusi į II Pasaulinį karą.

Šiandien, kai pasaulio finansinės viršūnės ėmė realizuoti planą "Didžioji depresija - 2" su toliau sekančiu perėjimo prie "naujosios pasaulio tvarkos", jų esminio vaidmens organizuojant nusikaltimus prieš žmoniją išaiškinimas tampa svarbiausiu uždaviniu.