Mokslas neneigia vaiduoklių ir telepatijos egistavimu

Galima sakyti, kad telepatija egzistuoja, tik ji vadinasi empatija – tarkim, daugelis žino pojūtį, kai žiūri kitam žmogui į akis ir atrodo, kad supranti, ką jis galvoja, ką jaučia, LRT RADIJUI sako fizikos mokslų daktaras Sergejus Orlovas. Jo teigimu, tam tikra prasme egzistuoja ir vaiduokliai – mokslininkai seniai išaiškino, kas yra Fata Morgana ar Brokeno šmėkla.

– Kas apskritai yra antgamtinis reiškinys? Juk mokslas gali paaiškinti beveik viską. Ar mokslui tokie dalykai neįdomūs?

– Antgamtiniai reiškiniai dažniausiai tie, kurie kažkaip nepaaiškinami. Tarkim, anksčiau žmonės išsigąsdavo Saulės ir Mėnulio užtemimo, o dabar suprantame, kodėl tai vyksta, todėl nebijome. Dažniausiai žmonės, matantys „antgamtinius reiškinius“, tiesiog neturi pakankamai žinių, kad suprastų, kas vyksta, nors tai labai dažnai kažkokie atmosferiniai reiškiniai.

Remiantis įvairiais vertinimais, 5–20 proc. neatpažintų skraidančių objektų (NSO) yra nepaaiškinta, bet taip yra dėl to, kad dažniausiai trūksta duomenų, pavyzdžiui, nuotraukos pernelyg prastos kokybės, kad suprastum, kas ten vyksta.

– O iš tų paaiškinamų tai – dažniausiai natūralūs meteorologiniai reiškiniai?

– Teisingai. Visi žinome baisias pasakėčias apie Skrajojantį Olandą, kuris baugino jūreivius šv. Elmo ugnelėmis. Bet tai yra atmosferinis, o ne antgamtinis reiškinys – prieš audrą kaupiasi statinė elektra ir pradeda šviesti oras.

– LRT RADIJO klausytojas teiraujasi, kur reikėtų kreiptis norint pasitikrinti, ar rastas akmuo yra nukritęs meteoritas.

– Priklauso nuo to, kaip jis nukrito. Jei pro langą, pirmiausia reikėtų pasitikrinti policijoje, ar tai ne chuliganizmo aktas. Jei nukrito ant galvos – gal kokie vaikai „juokauja“. Bet jei rimčiau, krisdami meteoritai dažniausiai dega atmosferoje, dėl to tai turėtų būti truputį apdegęs akmuo.

O jei tai jau toks žemėje pagulėjęs meteoritas, nustatyti sunku, nes didžioji dalis meteoritų atkeliauja iš kitų planetų, iš asteroidų, jų cheminė sudėtis kartais būna panaši į Žemėje aptinkamų akmenų sudėtį. Todėl reikėtų kreiptis į kokią chemijos laboratoriją.

– Vertingas objektas meteoritas mokslininkams?

– Tam tikruose meteorituose buvo rasti tokie apakmenėję daiktai, primenantys ląsteles. Vienas kitas meteoritas, atkeliavęs iš Marso, buvo sukėlęs sensaciją, kad aptiktas nežemiškos gyvybės įrodymas. Taigi, siekiant atsakyti į tokius klausimus, meteoritai vertingi.

– Taigi kodėl visi tie skraidantys objektai danguje nėra ateiviai?

– Visų pirma skraidantys laivai turėtų tarpusavyje komunikuoti, mes pastebėtume kažkokį aktyvumą kosmose. Yra tam tikros matematinės lygtys, kurios pasako, kiek maždaug visatoje egzistuoja protingų gyvybių. Kyla labai didelis klausimas, kodėl gi kosmose mes nerandame jokių protingų būtybių signalų.

– O ką mokslas sako apie telepatiją?

– Kažkada, kai dar buvome ne tokie protingi, tikėjome pasakomis ir pasakų būtybėmis. O dabar, vykstant technologiniam progresui, turime naujas pasakas, tarkim, apie NSO, vaiduoklius, poltergeistą. Tai dažnai yra modernesnė senovės pasakos versija. Plečiantis supratimo laukui paaiškėjo, kad tam tikra prasme egzistuoja ir telepatija, bet ji vadinasi empatija. Yra tam tikras empatijos mechanizmas, atliekantis telepatijos funkciją. Galbūt žinote tą pojūtį, kai žiūri kitam žmogui į akis ir atrodo, kad supranti, ką jis galvoja, ką jaučia.

Iš tiesų buvo atlikti moksliniai telepatijos ryšio tyrimai. Jei įjungčiau jums vaizdo įrašą, kur žmogus kiša ranką į šaltą arba karštą vandenį, būtent per tą empatijos mechanizmą pastebėčiau, kad vienu arba kitu atveju atsirastų peršalimo simptomų, pasikeistų jūsų kūno temperatūra. Čia yra ta telepatija.

Iš kitos pusės, telepatiją leistų tam tikri įrenginiai. Tarkim, dabar yra kompiuterinės sąsajos (angl. interface) – galime prijungti prie galvos elektrodus, nuskaityti smegenų bangų signalus, pasiųsti internetu, o kažkur kitur esantis žmogus gali gauti jūsų mintis.

– Ką galėtumėte pasakyti apskritai apie dvasias, vaiduoklius?

– Vaiduokliai iš tiesų tam tikra prasme egzistuoja. Mokslas žino tokį atmosferinį reiškinį, vadinamą Brokeno šmėkla (vok. Brockengespenst). Ant Brokeno kalno Vokietijoje, anot legendų, suskrenda raganos, velniava visokia vyksta, vaidenasi. O iš tiesų kalnuotose drėgnose vietovėse šešėlis būna neproporcingai didelis. Įprastomis sąlygomis šešėlis matomas kelių metrų atstumu, o čia jis projektuojamas 100 metrų. Kartais aplink šešėlio galvą matyti vaivorykštė, tad, jei žmogus nežino, gali išsigąsti, kad čia kažkokia velniava.

Miražai – labai dažnas reiškinys, susidarantis, kai maišosi šilto ir šalto oro srovės. Mes esame įpratę, kad šviesa keliauja tiesiai, o kai maišosi šiltas ir šaltas oras, šviesos kelias nėra tiesus, ir mes galime pamatyti miražą.

Viena miražų rūšis yra Fata Morgana – labai dažnai jūrose gali pamatyti ore skraidančią salą. Kadangi Airijoje, Anglijoje labai dažnai buvo matomos tokios skraidančios salos, buvo legenda, kad tai – fėjos Fatos Morganos pilis, kuri, kai bandai pasivyti, vis tolsta.

– Kokie mitai šiandien paplitę labiausiai? Kas jiems daro įtaką?

– Tam tikrą įtaką daro spauda, Holivudas, fantastinės knygos ir t. t. Tarkim, NSO fenomenas buvo nežinomas iki 1947 m., kai JAV kariuomenė netyčia davė pranešimą apie tai, kad dykumoje nukrito skraidanti lėkštė. Tai ir davė stimulą spaudai, fantastiniams filmams.

O žmogui užtenka sekundės dalies, kad jis, pamatęs vaizdą, automatiškai tame chaotiniame vaizde kažką atpažintų. Anksčiau buvo labai dažni įvairiausi dievų, švenčiausių mergelių apsireiškimai, ir medžio žievėje, ir danguje kas nors vis pastebėdavo kokio nors dievo atvaizdą. O su Holivudo filmais atsirado sniego žmogus, Lochneso pabaisa, skraidančios lėkštės. Kadangi žmonės kartą tai kažkur jau matė, paskui labai greitai „atpažįsta“.