Persiški kilimai ir torsioniniai laukai

Dar prieš keletą dešimtmečių daugelis šeimų namuose turėjo persiškus kilimus. Nors jie kainavo tikrai brangiai, buvo stengiamasi juos įsigyti, nes tai rodė, jog jų šeimininkai yra pasiturintys žmonės – juk geras kilimas kainavo brangiau nei gerai apmokamų darbuotojų mėnesinis atlyginimas. Persiškų kilimų mada Europos šalių sostines apėmė XX amžiaus pradžioje. Laikas ėjo, tačiau mada niekur neatsitraukė, tik brangius rankų darbo kilimus pakeitė pramoniniu būdu išausti kilimai.

Karaliui atminčiai

Kilimų audimas yra žinomas daugelyje pasaulio kraštų, ši veikla įvairiose vietose vystėsi nepriklausomai. Klajoklėms gentims iš tvirtų vilnonių siūlų išausti kilimai yra nepamainomas dalykas. Stovyklavietėse kilimai tapdavo gyvenamųjų būstų šiltomis sienomis ir grindimis, o žygyje, susukti į vamzdį, užimdavo nedaug vietos. Einant laikui ir vis geriau žmonėms apsirūpinant materialiai buvo pradėta mąstyti ir apie kilimų grožį (mitų, hipotezių kanalas - paranormal.lt).

Ilgai klajokliais buvo ir persai, kurie, be abejo, naudojosi kilimais. Tačiau jau V amžiaus prieš mūsų erą pabaigoje graikų istorikas Ksenofontas šiuos gaminius mini kaip nepaprastos prabangos, kuri supo Achemedinų valstybės (valstybė, egzistavusi VI-IV amžiais prieš mūsų erą Azijos teritorijoje) valdovus, elementą.

Manoma, kad persų tradicija kilimuose išausti sudėtingus raštus atsirado persų valstybės įkūrėjo Kiro II Didžiojo (gimė apie 593 metus prieš mūsų erą) dėka. Yra pasakojama, kad jaunasis karalius, užgrobęs Babiloną ir pamatęs jo pasakiškus statinius, užsinorėjo visa tai turėti savo stovykloje. Vienintelis būdas pasiimti su savimi Babilono grožio dalį buvo išausti kilimuose šventyklų ir rūmų raštus. Legendoje pasakojama, kad keli šimtai kilimų audėjų su šia užduotimi susitvarkė, o grįžę namo, tęsė tradiciją puošti savo gaminius raštais.

Netrukus persiški kilimai tapo žinomi visame pasaulyje, nuo Europos ir Siaurinės Afrikos iki Kinijos. Jas buvo puošiami valdovų rūmai, jie simbolizavo gerovę ir turtą.

Pavyzdžiui, pirmiausia, kuo pasirūpino Bizantijos imperatorius Iraklijus I (valdė 610-641 metais), užėmęs persų sostinę Ktesifoną, - išsaugoti unikalų kilimą iš padišachų rūmų. Jis buvo išaustas specialiai papuošti Chosrovo I Anuširvano (501-579 metai) rezidencijos pagrindinę salę. Ko gero, šis kilimas taip ir liks pačiu didžiausiu istorijoje: 140 x 27 metrai. Silkiniais auksiniais, sidabriniais siūlais ir brangakmeniais jame buvo išsiuvinėtas nepaprasto grožio sodas, prilygstantis rojui. Šis kilimas žinomas kaip „Pavasario kilimas“ ir jis pagarsėjo visame pasaulyje. Tačiau 637-ais metais Ktesifoną užėmė arabai, kuriems Chosrovo kilimas pasirodė besąs per sunkus, todėl jį supjaustė gabalais ir išsigabeno.

Dovanos su prasme

Laikui bėgant kilimų audimo meistrai raštui ėmė suteikti tam tikrą prasmę. Vis dar buvo populiarūs vaizdingi siužetai, tačiau kartais buvo išaudžiami nesudėtingi palinkėjimai, sveikinimai. Atėjus arabams raštai įgavo naują turinį. Iš kilimų dingo paukščiai, kupranugariai, žirgai. Kilimų raštai prakalbo simbolių ir abstrakcijos kalba, tapo išausta Korano išraiška. Kai kurie persų kilimai išrinktiesiems žmonėms - tai knyga apie Visatos struktūrą.

Ypač garsėjo kilimai, išausti Tebrize, Naine ir Isfahane. Šiose vietovėse gyvenę nagingiausi meistrai kilimuose galėjo užšifruoti ištisus pranešimus. Kadangi persai dažnai norėjo įrašyti tai, kas būtų nepatikę užkariautojams, jiems teko išrasti tikrus šifrus. Buvo sukurta savotiška kilimų raštų kalba. Paprastas pranešimas buvo suprantamas bet kuriam smalsiam žmogui, o sudėtingesnis - tik išrinktiesiems.

Dažniausiai kilime buvo išaudžiamos arba citatos iš Korano, arba palinkėjimai ilgai ir sveikai gyventi, banalūs linkėjimai, pavyzdžiui, „ramybė jūsų namams“ arba „kad aš taip gyvenčiau“ (tai reiškia, kad kilimo savininkas gyventų taip gerai, kad galėtų sau leisti įsigyti brangų gaminį).

XI amžiaus pabaigoje į kilimus atkreipė dėmesį islamo nizaritų sektos pasekėjai, taip pat dar žinomi kaip asasinai. Jie nuolat kovojo su visais kas nepalaikė jų mokymo. Organizuodavo išpuolius, grobė, naikino tuos, kurių negalėjo pasiimti su savimi į vergiją. Nizaritai į mirtį žiūrėjo paniekinamai ir gyveno tik dėl to, kad sugriautų Alacho sukurtą pasaulį -suprantama, žmonijos išgelbėjimo labui.

Požiūris į šios sektos adeptus buvo atitinkamas, tačiau prie Hasano as Sabacho (maždaug 1055-1124 metai) sekta tapo tokia galinga, kad Artimųjų Rytų ir Užkaukazės valdovai drebėjo iš baimės, baimindamiesi pamatyti savo apartamentuose žudiką. Sabachas, apgavyste užgrobęs neįveikiamą Alamuto tvirtovę Vakarų Irane, ją pavertė savo sostine. Pats Sabachas buvo pavadintas Kalno Seniu.

Iš visų žygių į Alamutą buvo gabenamos nesuskaičiuojamos brangenybės, knygos, čionai buvo varomi įvairūs savo amato meistrai. Sabachas ypač susidomėjo slapta Isfahano kilimų audėjų kalba. Dauguma jo pavaldinių gyveno įprastuose miestuose - kaip paprasti musulmonai ar krikščionys. Netrukus jie ėmė gauti Kalno Senio įsakymus ir siųsti jam atsakymus, pasinaudodami kilimų raštais. Vos tik kuris nors emyras ar šeichas imdavo planuoti žygį prieš nizaritus, Sabachas apie tai tučtuojau sužinodavo. Tuomet reikalo imdavosi slaptieji žudikai.

Kokia prabangi mirtis!

Sabacho žmonės neapsiribojo vien tik išaustomis šifruotėmis. Buvo manoma, kad Alamute dirba meistrai, gebantys „užkrauti“ kilimus vienokiomis ar kitokiomis komandomis, kurių adresatas negali neįvykdyti. Pavyzdžiui, taip krito sirų tvirtovė Baniasas, kurios šeichas prisiekė nugalabyti Sabachą. Kartą iš tolimo giminaičio jis gavo nepaprasto grožio kilimą. Jau tą pačią naktį emyras, tarsi koks apsėstasis, atidarė savo citadelės vartus nedideliam asasinų būreliui, kurie išpjovė visą garnizoną, o po to nukirto galvą pačiam Baniaso šeimininkui.

Širazo valdovas, planavęs žygį prieš Sabachą, taip pat dovanų gavo kilimą. Greičiausiai, jis buvo išaustas Alamute, nes karingasis emyras mirė nuo širdies smūgio, vos tik pažvelgęs į raštus. Dešimtys valdovų, gavę tokias „prasmingas dovanėles“, išprotėjo, mirė nuo širdies smūgio arba miegodami, o kartais paprasčiausiai užmiršdavo apie savo planus pulti asasinus. Palaipsniui Sabachas suprato: sienoms apsaugoti didelė armija nėra reikalinga. Pakanka, padedant šnipams, sužinoti apie kaimynų ketinimus, o po tuo pašalinti pačius pavojingiausius. Beje, daugelis valdovų stengėsi sumokėti išpirką asasinams, o tai buvo geras iždo papildymo šaltinis.

Beveik 200 metų su nizaritais nieko nebuvo galima padaryti, kol 1256 metais Iraną užpuolė mongolai. Asasinų valdovai savo kalnuose esančiose tvirtovėse nieko nesibaimino, tačiau paskutinis jų imamas Ruki ad-Din Churšachas apsiskaičiavo. Jis būtų galėjęs metų metus atmušinėti Chulagu karius, tačiau nusprendė imtis gudrybės: pasiuntė turtingas dovanas ir atvėrė Alamuto vartus. Tarp dovanų, tikriausiai, buvo ir kilimas su kažkokia žinia mongolų karo vadui. Tačiau Chulagu įsakė dovanas sumesti į tarpeklį, o Churšachui įvykdyti mirties nuosprendį.

Kad aš taip gyvenčiau

Nebuvo jokių stebuklų ir mirtinai pavojingų asasinų dovanų. Jie buvo labai išsilavinę ir praktiški žmonės. Pavyzdžiui, tvirtoves taip statė, kad fortifikacijos menas tokias aukštumas pasiekė tik po pusės tūkstančio metų. Apie Alamuto biblioteką pasakojama daugybė legendų.

Rusų išradėjas Lukovišnikovas mano, kad persų kilimų audėjai dirbo su torsioniniais laukais (iš lotynų kalbos žodžio „torsio“ - „sukimas“). Gali būti, kad šis reiškinys buvo aptiktas visiškai atsitiktinai. Jį aprašė matematikas Elis Kartanas XX amžiuje. Šio reiškinio esmė tokia: bet koks erdvės ir materijos sukimas sukuria fizinį lauką, kuris gali pats veikti aplinkinius. O bet kuris persų kilimas sukurtas būtent sukimu, ir dar rankiniu būdu, o tai, kaip mano kai kurie tyrinėtojai, daug kartų sustiprina efektą. Lukovišnikovas, pavyzdžiui, mano, kad torsioniniai laukai gali būti užkrauti teigiamai ar neigiamai. Jeigu raštas užsuktas pagal laikrodžio rodyklę, jis perduoda teigiamą energiją, prieš laikrodžio rodyklę - neigiamą.

Šiuolaikinė fizika torsioninius laukus vertina kaip hipotetinį objektą, nepaneigiamai juos aptikti kol kas neįmanoma. Tačiau SSRS iki pat 1991 metų jų tyrimams buvo išleisti milijardai rublių. Daugelyje pasaulio valstybių buvo masiškai gaminami paklausūs produktai, kurių veikimas paremtas torsioniniais laukais.

Gaminiai, skleidžiantys torsioninius sūkurius, paliko pėdsaką ir SSRS. Praėjusio amžiaus 9-o dešimtmečio viduryje didelis sovietinės santvarkos gerbėjas ir verslininkas amerikietis Armandas Hameris pateikė Rusijai įrangos masinei kilimų gamybai. Tuo pačiu gamykloms pardavė ir kelių paprastų raštų lekalus.

Per kokius 3-4 metus kilimas iš prabangos daikto tapo įprastine kiekvieno buto interjero detale. Tik persų meistrai slaptą palinkėjimą „kad aš taip gyvenčiau“ įausdavo į brangius kilimus, o Hamerio atgabentos staklės gamino tik pigią masinės gamybos produkciją. Gavosi ne palinkėjimas, o prakeiksmas.

Nežinia, ar Hameris norėjo gėrio, ar, priešingai, įvykdė rafinuotą piktadarybę. Tačiau daugiau kaip šimto išradimų autorius Lukavišnikovas primygtinai žmonėms siūlo atsikratyti sovietų gamybos kilimų.