Prancūzas 50 metų gyvena be smegenų

Po to, kai Salko instituto genetikos laboratorijos mokslininkams pavyko užauginti žmogaus smegenų ląsteles, mokslo visuomenė vėl iškėlė klausimą, ar šie tyrimai tokie jau reikalingi, nes žmogus gali gyventi praktiškai be smegenų. Ir tai yra tiesa.

 Mokslininkai studijuoja R. Matjė smegenis / Daily Mail nuotrauka

Šiuo atveju kalbama apie niekuo neišsiskiriantį prancūzą, valstybės tarnautoją Matjė R. Jo fenomeno šiuolaikinė medicina kol kas dar nesugebėjo įminti. Visiškai niekuo neišsiskiriančiu nuo kitų žmonių prancūzas buvo laikomas iki 2007-ųjų metų, kai visiškai atsitiktinai paaiškėjo, kad jis praktiškai visą gyvenimą gyveno be smegenų, tiesiogine to žodžio prasme. Norint būti visiškai tiksliu, reikia pasakyti, kad smegenų truputį buvo, tačiau tiek mažai, kad galima drąsiai kalbėti apie jų nebuvimą.

Visa tai paaiškėjo, kai ponas Matjė apsilankė vienoje ligoninėje, skųsdamasis kojų skausmais, kurie jam nedavė ramybės keletą pastarųjų savaičių. Apžiūra ir standartiniai tyrimai nieko neparodė, todėl gydytojai, norėdami nustatyti diagnozę, paskyrė pacientui visapusišką tyrimą. Po to, kai kompiuteriniu tomografu buvo ištirta vyro galva, prancūzų medikai susimąstė, ar ne laikas jiems patiems kreiptis pas savo kolegas oftalmologus.

Visa tai dėl to, kad apžiūros metu paaiškėjo, jog prancūzo galvoje tiek mažai smegenų, kad gydytojai jų iš pradžių netgi nepastebėjo.

Po apžiūros paaiškėjo, kad visas stuburo smegenų skystis, kuris paprastai turi cirkuliuoti galvos smegenyse ir būti perduodamas į kraujotakos sistemą, Matjė galvoje užpildė beveik visą vidinę kaukolės dalį, palikdamas labai mažai vietos pilkajai masei.

Mokslininkai ėmė aiškintis, kaip galėjo įvykti toks fenomenas. Paciento ligos istorijoje paaiškėjo, kad Matjė, būdamas dar visiškai mažas, buvo gydytas nuo hidrocefalijos, t.y. nuo perteklinio skysčio susikaupimo smegenyse. Tuomet, siekiant pašalinti perteklinį skystį, berniukui buvo atliktas šuntavimas. Po kiek laiko šuntas buvo išimtas, tačiau, kaip paaiškėjo po daugelio metų, problema neišnyko.

Keletą dešimtmečių perteklinis skystis kaupėsi vyro galvoje, spausdamas smegenis, tačiau apie tai paaiškėjo tik tuomet, kai vyrui pradėjo skaudėti kojas. Tai įvyko 2007-ais metais, kai Matjė buvo sulaukęs 44 metų. Iki šiandien gydytojai tiria šį fenomeną. Tai, kad smegenys vyro galvoje tokios mažytės, medikai paaiškino hidrocefalijos pasekmėmis, tačiau kaip vyras visus tuos metus galėjo gyventi, specialistai tik skėsčioja rankomis ir nieko negali paaiškinti.

O visus tuos metus Matjė gyveno visiškai normaliai. Jo psichinis ir neurologinis vystymasis buvo visiškai normalus, ligų istorija taip pat nerodė jokių didelių sveikatos problemų. Vyras jau daug metų vedęs, užaugino du vaikus, kurie tėvo ligos nepaveldėjo - jų galvos smegenų dydis yra visiškai normalus.

Jeigu ne kojų skausmai, mokslo visuomenė taip ir niekada nebūtų sužinojusi apie unikalų atvejį, kai žmogaus galvoje didžiąją dalį sudaro likvoras, o ne smegenys. Vienintelis dalykas, rodantis, kad ne viskas tvarkoje su Matjė - tai jo IQ_lygis. Jis yra truputį žemesnis už normą, tačiau tai nesutrukdė vyrui būti priimtam dirbti į valstybinę tarnybą, kurioje dirbo daug metų.

Būtent Matjė atvejis ir privertė mokslininkus susimąstyti apie tai, ar taip jau žmogui reikalingos smegenys. Pastaraisiais metais Saiko instituto genetikos laboratorijos mokslininkai, panaudodami suaugusio žmogaus odos mėginėlius, sugebėjo užauginti žmogaus smegenų ląsteles.

„Šis metodas leido smegenų ląstelėse išsaugoti požymius, susijusius su senėjimu, kad mes galėtume tirti amžiaus poveikį smegenims“, - papasakojo tyrimų vadovas profesorius Rastis Geidžas.

Naujoji technologija bus taikoma, tiriant Parkinsono, Alzhaimerio ir kitokių ligų, susijusių su smegenų pokyčiais, atsiradusiais dėl amžiaus, gydymo metodus.