Senatvinės silpnaprotystės profilaktika

Demencija, kaip ir vėžys, laikoma vienu didžiausių žmonijos priešų. Tik, skirtingai nuo vėžio, nuo kurio nauji vaistai į apyvartą paleidžiami beveik kas mėnesį, preparatų nuo demencijos būna mažai ir nauji pasirodo retai.

Demencija - liga, priverčianti žmones netekti tapatybės ir, kas dar baisiausia, sunaikinanti visus žmogaus turimus gebėjimus, - retai kada būna trumpalaikė. Asmuo gan greitai praranda protą, o po to seka ilgas ir varginantis kūno merdėjimas, kol pamažu išsenka visos jo funkcijos.

Šia liga sergantiesiems gydyti yra penki medikamentai, iš kurių vienas jau pačioje XXI amžiaus pradžioje buvo išimtas iš rinkos. Tai buvo liūdnai išgarsėjęs takrinas (Tacrine).

The dementia wars ©wddty.com

Kaip ir dauguma dabartinių vaistų nuo demencijos, takrinas buvo cholinesterazės inhibitorius, palaikantis smegenyse acetilcholino koncentraciją. Acetilcholinas - svarbiausia medžiaga smegenyse, o tarp demencija sergančiųjų jos sumažėja bent 90 proc. Jis taip pat labai svarbus palaikant atmintį, todėl teoriškai medikamentai, užtikrinantys minėtos medžiagos cirkuliavimą smegenyse, turi prasmę. Problema - jų šalutinis poveikis. Takrinas buvo prekyboje vos 10 metų, o tada pasirodė pranešimų apie sunkius kepenų apsinuodijimo atvejus, ir jis buvo išimtas iš apyvartos. Iš tikrųjų apie 60 proc. pacientų, vartodami dideles jo dozes, patyrė nepakenčiamą šalutinį poveikį. Paskutinę vinį į takrino karstą įkalė faktas, kad jis nebuvo veiksmingas.¹

Tą patį triuką dėl acetilcholino koncentracijos palaikymo smegenyse vėliau bandė atlikti dar 3 kiti medikamentai: donepezilis, rivastigminas ir galantaminas. Šie antros kartos vaistai linkę iš viso neveikti: net per jų gamintojų kompanijų finansuotus klinikinius tyrimus neįrodyta, kad iš jų būtų didelė nauda.

Kruopščiai patikrinę 23 tyrimus apie donepezilį, kuriuose dalyvavo daugiau nei 5000 pacientų, sergantys įvairiomis demencijos stadijomis, Didžiosios Britanijos Oksfordo universiteto (The University of Oxford) mokslininkai padarė išvadą, kad „gydomasis efektas yra menkas ir ne visada pastebimas praktikoje“. Jei papildysite tai itin didele tikimybe patirti „įvairių nemalonių pasekmių“ pvz., pykinimą, vėmimą, viduriavimą, raumenų traukulius, galvos svaigimą, nuovargį ir anoreksiją, jūsų jau nebestebins tai, kad kilo „diskusija“ (kaip mokslininkai mandagiai tai vadina), ar šie vaistai verti pastangų.²

Per Didžiosios Britanijos Birmingamo universiteto (The University of Birmingham) mokslininkų vykdytą 2 metus trukusį nepriklausomą klinikinį tyrimą donepezilis buvo tikrinamas su daugiau nei 500 pacientų, sergančių lengvos ar vidutinio sunkumo formos Alzheimerio liga. Ir vėl - nauda iš vaisto buvo tokia maža, kad jis buvo įvertintas kaip esantis „žemiau minimalaus reikalingo slenksčio“.³ Tyrimo vadovas, prof. Richardas Gray҆us nurodė, kad pacientai ir jų šeimos galbūt nė nepastebėtų skirtumo, kai vaisto vartojimas būtų nutrauktas.

Per kitą nepriklausomą tyrimą dėl šio vaisto naudos ankstyvoje demencijos stadijoje (gydant „lengvus pažintinius sutrikimus“, kaip tai oficialiai vadinama) mokslininkai taip pat priėjo prie išvados, kad donepezilio „tariama nauda yra maža, trumpalaikė ir susijusi su esminiais šalutiniais reiškiniais“.⁴

Daugiausia tai sakytina ir apie rivastigminą, apie kurį neseniai vienoje nepriklausomoje klinikinių tyrimų duomenų analizėje buvo rašoma, kad jo nauda buvo „maža ir abejotinos klinikinės reikšmės“, be to, šis vaistas sukeldavo ir keletą dažnų šalutinių reiškinių: viduriavimą, pykinimą, vėmimą, taip pat dar ir kitų, rečiau pasitaikančių, pvz., agresiją ir vėmimą krauju.⁵

Galantamino hidrobromidas yra tiek pat neefektyvus, nes garantuoja tik „mažą pagerėjimą per pažintinius testus“, o vienintelė jo nauda - „paprastai lengvi“ šalutiniai reiškiniai.⁶

Naujausias siūlomas preparatas - memantinas. Iš pradžių jis teikė daug vilčių ir pretendavo į didelius laimėjimus, nes jo veikimas kitoks: jis slopina neuromediatorių glutamatą, kuris tarp sergančiųjų Alzheimerio liga gali naikinti smegenų ląsteles. Vis dėlto bandymai su gyvūnais parodė, kad tai dar vienas paprastas anticholinerginis vaistas, tiesa - veiksmingas. Nepaisant to, vėl buvo konstatuota, kad vaistas pasižymi „mažu palankiu efektu“ ir tik tarp vidutine ar sunkia forma Alzheimerio liga sergančių asmenų. Kad šis vaistas suveiktų, prireikė 6 mėnesių.⁷

2014 metų liepą visame pasaulyje spauda gyrė dar vieną medikamentą - solanezumabą.

Šį vaistą vadino „atradimu“, „stebuklu“, nors jis tegali sulėtinti demencijos raidą, kai ši būna lengvos, ankstyvos stadijos.

Net paties gamintojo pradinis klinikinis tyrimas liudijo, kad šis vaistas „nesugeba pagerinti pažintinių ar funkcinių gebėjimų“.⁸ Vis dėlto kompanija pranešė, kad tai būta duomenų tik apie mažą tyrimo dalyvių pogrupį, o ankstyvos stadijos lengva demencija sergantieji galėtų turėti naudos, todėl buvo galima tęsti klinikinius tyrimus. Iš tikrųjų pradiniai duomenys rodė, kad pažintiniai efektai buvo nereikšmingi ir statistiškai nesvarbūs.⁸

Konvencinės medicinos vaistinėlė yra ne tik beveik tuščia, bet dalis jos turinio iš tikrųjų gali padidinti demenciją.

Vienas svarbiausių demencijos simptomų yra nerimas, o nuo jo gydytojai vėl ieško pagalbos galingoje farmacijoje. Per pastaruosius 40 metų asmenims, kurie serga demencija, tradiciškai skiriami vaistai nuo nerimo, pvz., diazepamas ir lorazepamas, tačiau jų klinikinio efektyvumo įrodymai yra „riboti“ - tokia išvada padaryta 18-os tyrimų apžvalgoje, kurią parengė austrų mokslininkai. Labiausiai pribloškė jų atradimas, kad daugeliu atvejų šie vaistai „paspartino pažintinių funkcijų blogėjimą“ - t, y. jie pablogino demencija sergančiųjų būklę.⁹ Tuo pat metu parengtoje prancūzų apžvalgoje nurodyta, kad per 9 iš 10 tyrėjų analizuotų tyrimų, tarp vartojusiųjų benzodiazepiną nustatyta padidėjusi demencijos rizika.¹⁰ Taigi, ir demencija sergančiųjų, ir sveikatos priežiūros biudžetų perspektyvos niūrios - konvencinės medicinos vaistinėlė yra ne tik beveik tuščia, bet dalis jos turinio iš tikrųjų gali padidinti problemą.

Ne tas tikslas

Kodėl milijardai, išleisti vaistų tyrimams, nedavė lauktų rezultatų? Manoma, kad tai nutiko dėl 2 svarbiausių priežasčių. Pirma: demenciją labai sudėtinga diagnozuoti. Skrodimai parodė, kad bent ketvirtadalis pacientų, kuriems buvo įtariama demencija, iš tikrųjų ja nesirgo.¹¹ Taip būna, nes simptomai, kurie būdingi demencijai, gali turėti įvairių kitų priežasčių, tarp jų mažai aktyvią skydliaukę, depresiją, vitaminų trūkumą, priklausomybę nuo alkoholio ar cukrinį diabetą.

Kita priežastis, kodėl neišrasti naudingi vaistai, yra neseniai suprastas faktas, kuris galėtų būti nutaikytas į Alzheimerio ligos simptomus, o ne priežastį.

Pastaruosius 40 metų manoma, kad Alzheimerio liga formuojasi dėl neurofibrilinio baltymo beta amiloido nuosėdų susidarymo smegenyse, bet dabar šiuo teiginiu pradėta abejoti - vis daugiau ekspertų svarsto, kad minėtos nuosėdos yra ligos išraiška, o ne priežastis (žr. tekstą rėmelyje).

Todėl antiamiloidinių vaistų paieškos yra ne tik bevaisės, bet jos galėtų ir „daryti kenksmingą poveikį Alzheimerio ligos simptomams ir eigai“.⁸

Straipsnio tęsinys: 1. Kaip normalizuoti senėjimą; 2. Kas sukelia demenciją? 3. Netoksiškos priemonės.

Autorius: Tony Edwardsas

Nuorodos:

1. JAMA, 1998; 280:1777-82
2. Cochrane Database Syst Rev, 2006; 1:CD001190
3. Lancet, 2004; 363:2105-15
4. Cochrane Database Syst Rev, 2006; 3:CD006104
5. Cochrane Database Syst Rev, 2015; 4:CD001191
6. Expert Rev Neurother, 2008; 8:9-17
7. Cochrane Database Syst Rev, 2006; 2:CD003154
8. N Engl J Med, 2014; 370:311-21
9. Int J Neuropsychopharmacol, 2015; pii: pyv055; doi:10.1093/ijnp/pyv055
10. Expert Oping Drug Saf, 2015; 14:733-47
11. J Alzheimers Dis, 2014; 42:169-82