Slapta Mėnulio ir Marso kolonizacijos programa „Alternatyva 3“

Dabartiniu metu veikiantis Grin Benko radijo teleskopas su 100 metrų skersmens paraboline antena pradėtas eksploatuoti 2000-iais metais ir aktyviai naudojamas tolimojo kosmoso tyrinėjimams. Tačiau jis turėjo pirmtaką, pradėjusį veikti XX amžiaus 7-ame dešimtmetyje. Su juo susijusi viena labai keista istorija.

Trumpa pirmtako istorija

Praėjusio amžiaus 7-o dešimtmečio pabaigoje Vakarų Virdžinijoje Grin Benko Nacionalinėje radijo astronomijos observatorijoje pradėjo veikti naujas radijo teleskopas, kuris turėjo 90 m skersmens anteną. Pagrindinis jo tikslas buvo atlikti astrofizikinius tyrimus, tačiau jį savo reikmėms taip pat naudojo NASA ir kariškiai. Radijo teleskopą buvo planuojama panaudoti Ozmo projekte (vienas iš pirmųjų SETI eksperimentų), ieškant nežemiškųjų civilizacijų signalų. Didžiulis statinys sėkmingai veikė daugiau kaip ketvirtį amžiaus, kol vieną visiškai ramią ir be vėjo dieną netikėtai sugriuvo.

Ši avarija atrodė labai keista, į jos vietą atvyko tyrimo komisija. Tačiau jai nepavyko aptikti aiškių avarijos priežasčių, todėl viskas tradiciškai buvo priskirta „aliuminio konstrukcijų senėjimui“, nors analogiški statiniai JAV ir kitose šalyse dažnai veikdavo žymiai ilgiau. Observatorijos direktorius, susipažinęs su komisijos išvadomis, spaudoje paskelbė gana keistą pareiškimą:

- Šiandien šios avarijos priežastis mums atrodo dar paslaptingesnės, nei tuo metu, kai sugriuvo radijo teleskopas!

Džimis ir Džonas ieško teisybės

Praėjo keletas metų. Jau šiame amžiuje buvo išleista fiziko Stiveno Briuso brošiūra, kurioje autorius visiškai kitaip pažvelgė į jau minėtosios avarijos tyrimo išvadas. Briusas pasakoja, kad 9-o dešimtmečio pabaigoje du astrofizikai, kuriuos autorius sąlyginai vadina Džimiu ir Džonu, aptiko keistą reiškinį.

Laisvu nuo darbo metu, dažniausiai kai vykdavo profilaktikos darbai ar radijo teleskopas buvo remontuojamas, jie klausydavosi garsus eteryje ir kartą išgirdo kažkokius keistus radijo signalus. Jie sklido iš Mėnulio ir buvo panašūs į kompiuterinius tekstus. Jų iššifruoti nepavyko. Džimis ir Džonas buvo įsitikinę, kad šie signalai yra dirbtinės kilmės. Didelė antena jiems leido nustatyti tikslią signalų šaltinio vietą Mėnulio paviršiuje.

Jaunieji astrofizikai pareiškė, jog aptiko rusų automatinių įrenginių veikimo pėdsakus mūsų planetos palydove. Šią istoriją tyręs rusų ufologas Vladimiras Ažaža primena, kad Sovietų Sąjungoje Mėnulio tyrimo programa oficialiai nebuvo uždaryta. Iš Plesecko kosmodromo reguliariai kilo raketos, išvedančios į orbitą paslaptingus aparatus.

Oficialiai buvo skelbiama apie „Kosmos“ serijos palydovų, skirtų kosminės erdvės tyrimui, paleidimą. Amerikiečių radijo lokatoriai ne kartą pastebėjo nežinomus kosminius laivus, skrendančius link Mėnulio antruoju kosminiu greičiu (11,2 km/s). Paskutinis toks atvejis užfiksuotas 1985-ais metais. Šie įvykiai leido daryti prielaidas, kad SSRS vykdo slaptą veiklą Mėnulyje.

Džimis ir Džonas savo samprotavimais pasidalijo su savo moksliniu vadovu profesoriumi Holu. Šis nusprendė, jog apie tai, ką išgirdo, privalo informuoti valstijos senatorių. Holas išvyko susitikti sutartu laiku į sutartą vietą, su savimi pasiėmęs visą medžiagą, įskaitant signalų iš Mėnulio įrašus. Tačiau į susitikimą profesorius neatvyko - jo automobilis pateko į avariją, apvirto ir sudegė. Ugnyje žuvo visa medžiaga. Džimis ir Džonas, suprantama, nusprendė, kad avariją sukėlė KGB agentai. Praėjus vos kelioms dienoms po profesoriaus Holo žūties dėl nežinomų priežasčių nuvirto ir Grin Benko radijo teleskopo antena.

Tiriant antenos nuolaužas pavyko išsiaiškinti, kad avariją sukėlė staigus konstrukcijų įkaitimas. Toks įkaitimas gali būti sukeliamas tik lazeriniu ginklu. Dėl to atsirado versija, kurioje buvo teigiama, kad po to, kai amerikiečiai perėmė keistus signalus iš Mėnulio, rusai iš savo karinio palydovo sunaikino anteną didelio galingumo lazerio spinduliu.

Tačiau Pentagonas nepatvirtino fakto apie rusų panaudotą kosminį lazerinį ginklą, taip pat apie rusų karinių palydovų skrydį virš Grin Benko. Amerikiečiai kariškiai, ko gero, nenorėdami paviešinti savo pačių požiūrio į šį įvykį, teigė, jog dėl avarijos kaltas aptarnaujančio personalo nerūpestingumas.

„Alternatyvos 3“ vaiduokliai

Vladimiras Ažaža savo knygoje „Po kito proto gaubtu“ rašo apie Vakarų šalyse sklandančius gandus apie, atseit, slaptus sovietų kosmonautų skrydžius į Mėnulį, kurių iki šiol niekas nepatvirtino, tačiau ir nepaneigė, tačiau negalima atmesti tikimybės, kad Džimis ir Džonas palietė dar slaptesnes sferas. Pavyzdžiui, tai gali būti ypač slapta programa „Alternatyva 3“, kuria buvo numatytas Mėnulio ir Marso kolonizavimas ir kurią, kaip teigiama, nuo XX amžiaus 7-o dešimtmečio pradžios slapta vykdo galingiausios pasaulio valstybės, apie tai neinformuodamos savo piliečių.

Yra teigiama, kad dar 1962-ais metais bendra sovietų ir amerikiečių ekspedicija nusileido Marse, netgi yra vaizdo įrašas, kuriama užfiksuotas džiūgaujančių rusų ir amerikiečių fone tiesiamas kelias Raudonosios planetos paviršiuje.

Koks šio kolonizavimo tikslas? Pasaulinio politinio elito atstovai savo laiku, tariamai, sutarė, kad mūsų planetoje pernelyg išaugo žmonių skaičius, šis procesas yra nebegrįžtamas, todėl planeta žus dėl supančios aplinkos poveikio. Šiai problemai spręsti buvo siūloma išrausti išsišakojusių tunelių tinklą, kuriuose žmonija galėtų išgyventi, kol Žemės paviršiuje bus netinkamos gyvenimui sąlygos, arba ieškoti prieglaudos Mėnulyje ir Marse.

8-o dešimtmečio pabaigoje vieno anglų televizijos kanalo darbuotojai sukūrė filmą apie programą „Alternatyva 3“, kuris laikomas pokštu. Vėliau vienas iš filmo autorių - Kristoferis Mailsas - parašė tokią pačią pramanytą knygą filmo motyvais. Jam priklauso ir keista pastaba: „Filme ir knygoje išdėstyti faktai yra tiesa, o juose esantis melas - netiesa“.

Ne mažiau intriguojančiai kalba ir Leslis Votkinsas, kuris padėjo Mailsui rašyti knygą: „Kurį laiką po „Alternatyvos 3“ publikavimo aš turėjau pagrindą manyti, kad mano namų telefonas yra pasiklausomas, o mano pažįstami, žinantys apie tokius reikalus, buvo įsitikinę: kažkokios specialiosios tarnybos nusprendė, jog aš žinau pernelyg daug. Knyga buvo faktais paremtas prasimanymas. Tačiau dabar jaučiu, jog netyčia priartėjau labai arti tiesos, kurios kažkas nenori skelbti“.

Ufologas ir konspirologas Džimas Keitas, analizuodamas Mailso ir jo kolegų, sukūrusių filmą „Alternatyva 3“, darbą, pažymi, kad tarp Europos šalių mokslininkų, fizikų ir inžinierių, kurie buvo įtraukti į Reigano Strateginę gynybos iniciatyvą, pastebėtas labai aukštas savižudybių ir žūčių paslaptingomis aplinkybėmis skaičius. Keitas mano, kad žuvusių ir be pėdsakų dingusių žmonių skaičius yra pernelyg didelis, jog tai būtų galima laikyti paprasčiausiu sutapimu. O juk programa „Alternatyva 3“ kaip tik numato slaptą mokslininkų įtraukimą į Mėnulio ir Marso kolonizavimą.

Kyla logiškas klausimas: gal Džimis ir Džonas aptiko tų pačių slaptų bazių Mėnulyje, įkurtų, vykdant programą „Alternatyva 3“, veiklos pėdsakus? Tokiu atveju jų mokslinį vadovą galėjo likviduoti ir amerikiečių slaptosios tarnybos. Be to, amerikiečiai turėjo kur kas geresnes galimybes lazeriniu ginklu sugriauti radijo teleskopą savo teritorijoje, nei tai turėjo KGB agentai.