Sveikas maistas, nustojo būti sveikas

Reikalas mirtinai rimtas. JAV vyriausybės duomenimis, dabartinis jaunimas bus pirmoji per šimtmetį amerikiečių karta, kuri gyvens trumpiau nei jų tėvai. Priežastis: nutukimas. Kas trečią amerikiečių vaiką kamuoja chroniškas antsvoris, ir dėl to jis yra pasmerktas hipertenzijai, diabetui, astmai ar vėžiui. Pagalbon skuba Michelle Obama. Vasario viduryje pirmoji ponia pradėjo savo parengtą roko kampaniją „Judinkimės!“ („Let’s Get up!“), debiutuodama kaip visuomeninė aktyvistė – tokį vaidmenį tradiciškai atlieka prezidento žmona. Remiama visuomeninių organizacijų, verslo įmonių ir žiniasklaidos, ji skatins vaikus vietoj kokakolos gerti sultis, vietoj traškučių triaukšti morkas ir, užuot sėdėjus prie kompiuterio, varinėti kamuolį.

Kilni iniciatyva, bet jos sėkmės tikimybė nedidelė. Kad liautųsi tukę, amerikiečiai turi iš naujo sukurti maisto gamybos sistemą. Tačiau neatrodo, kad tokių pokyčių įvyks – jų neleis tie, kurie šiandien maitindami tautą uždirba milijardus.

„Pasakyk, ką valgai, ir aš pasakysiu, kas esi“, – sakoma už vandenyno. Jeigu šį populiarų posakį traktuosime pažodžiui, tai amerikiečių tauta yra laboratorijoje sukurtas, genetiškai modifikuotas ir smarkiai perdirbtas stambios korporacijos produktas.

Sėklos

Stambiausia Amerikos maitintoja šiandien yra „Monsanto“ – kompanija, kuri ilgus dešimtmečius gamino nuodus, tokius kaip insekticidas DDT ir augaliją naikinantis preparatas, turintis dioksino, JAV armijos naudotas Vietname. Devintojo dešimtmečio viduryje korporacija „Monsanto“ iš cheminio milžino virto maisto milžinu. Mokslininkai jos laboratorijose, be nuodijimo priemonių, pradėjo tiesiog kurti maisto produktus. 1982 m. jie pirmieji genetiškai modifikavo augalo ląstelę. Ir kaip tik iš „Monsanto“ sėklų išaugo daugiamilijardinė genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) pramonė.

Verslui suklestėti leido JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimas, kai ši institucija penkiais balsais prieš keturis 1980 m. leido patentuoti gyvus organizmus. Nors ši byla buvo susijusi ne su genetiškai modifikuotomis sėklomis, o su „General Electric“ sukurtomis bakterijomis išsiliejusiai naftai valyti, ji sukūrė precedentą, kuris korporacijai suteikė galimybę perimti į savo rankas žemės ūkio produktų gamybą. Juk teisė į maisto išteklius suteikia galią spręsti, ką žmonės valgys ir ar apskritai valgys.

„Monsanto“ (įmonė gyvuoja nuo 1901 m. ir jau nuo ketvirtojo dešimtmečio uždirbo daug pinigų „Coca-Colai“ pardavinėdama sachariną) kilo genialiai paprasta mintis: tuo pat metu gaminti galingus herbicidus ir jiems atsparius augalus. Taip atsirado „Roundup“ ir modifikuoti kukurūzai. Ūkininkas perka abu produktus, apsėja laukus kukurūzais ir purškia juos „Roundup“. „Roundup“ naikina visa, kas gyva, išskyrus kukurūzus. Šie – neturėdami konkurentų – auga aukšti ir geltoni kaip niekad.

Visi patenkinti. „Monsanto“ – nes padarė ūkininką priklausomą nuo savo produktų. Savo ruožtu ūkininkas taip džiaugiasi dideliais ir geltonais kukurūzais, kad pasirašo licencinę sutartį, kuri draudžia naudoti pernykščio derliaus sėklas ir pasmerkia jį kasmet pirkti sėklas iš „Monsanto“. Tai padaro ūkininką dar labiau priklausomą, o koncerną – dar labiau patenkintą.

„Monsanto“ turi savo policiją ir informatorių tinklą. Beveik šimtas inspektorių, padedami informatorių, tikrina, ar kukurūzų augintojai nenusidėjo „sėklų piratavimu“, kaip tai vadina bendrovė.

Įmonė taip pat turi būdų palenkti tuos, kurie nori ir toliau auginti įprastus kukurūzus. Pirmasis būdas: „Monsanto“ sistemingai naikina tradicinių sėklų rinką, supirkdama jų gamintojus. Du svarbiausi pirkiniai pastaraisiais metais – didžiausia pasaulyje daržovių sėklų gamintoja „Seminis“ (įsigyta 2005 m. už 1,4 milijardo dolerių) ir „Delta and Pine Land Company“, milžinas, kurio specializacija yra medvilnės sėklos (įsigytas 2007 m. už 1,5 milijardo dolerių). Taip rinkoje sukuriamas monopolininko nekontroliuojamų sėklų stygius. Antrasis būdas: teisinis spaudimas. Vėjo genamos „Monsanto“ sėklos atsitiktinai plinta po sutarties su koncernu neturinčių ūkininkų laukus, o bendrovė apkaltina juos vagyste. Niekuo dėtą „kaltininką“ aplanko inspektorius ir informuoja, kad yra dvi galimybės: arba susitariame ir pasirašai licencinę sutartį su mumis, arba reikalo imasi mūsų teisininkai ir pradeda tave tampyti po teismus. Bankrutuosi teismo procesui dar nepasibaigus. Pasak Saugaus maisto centro (Center for Food Safety), kuris jau seniai stebi „Monsanto“ veiklą, dauguma ūkininkų neišgali kariauti teisinio karo ir sudaro su bendrove sutartį. O nepaklusnieji – tokie kaip aštuoniasdešimt penkerių Vernonas Gansebomas iš Nebraskos – „Monsanto“ vadina žemės ūkio gestapu. Gansebomas yra vienas iš maždaug 500 ūkininkų, kuriems korporacija kasmet pateikia ieškinį.

„Monsanto“ dabar turi daugiausia JAV biotechnologinių patentų. Ji neturi sau lygių Amerikos genetiškai modifikuotų kukurūzų, medvilnės, cukrinių runkelių, rapsų, liucernų ir sojų pupelių rinkoje. Pastarųjų atveju jai tenka 90 procentų viso pardavimo. Atsižvelgiant į tai, kad beveik trys ketvirtadaliai perdirbtų maisto produktų – o kaip tik juos daugiausia valgo amerikiečiai – yra genetiškai modifikuoti, galima įsivaizduoti, koks didžiulis yra „Monsanto“ poveikis jų mitybai.

Grūdai

Amerikiečiai valgo daugiausia kukurūzus ir sojas. Ir daugiausia išaugintus iš „Monsanto“ sėklų. Vidutinio amerikiečių prekybos centro lentynose yra daugiau nei 40 tūkstančių įvairių maisto produktų. Tačiau ši pasirinkimo gausa yra apgaulinga. Didžioji dalis asortimento pagaminta iš tų pačių ingredientų. Pasak Larry Johnsono, Ajovos valstijos universiteto grūdų tyrimų centro direktoriaus, 90 procentų perdirbto maisto prekybos centruose susideda arba iš kukurūzų, arba iš sojų. Dar į sudėtį įeina druska, cukrus ir įvairios cheminės medžiagos, kurios lemia maisto skonį, išvaizdą ir kiek laiko jis išlieka „šviežias“. Taip maitinasi dauguma amerikiečių.

Tokią padėtį lemia JAV žemės ūkio politika, kuri nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio didina keturių grūdinių kultūrų – kukurūzų, sojų pupelių, ryžių ir kviečių – subsidijavimą. Šių kultūrų pranašumas, valdžios požiūriu, yra tas, kad jos gali būti laikomos ilgus metus. Ūkininkams naudingiausi yra kukurūzai, nes jie geriausiai perkami. Dabar 30 procentų apdirbamos žemės JAV apsėta kukurūzais. Jų interesai sutampa su keleto rinką kontroliuojančių korporacijų – „Bunge“, „Cargill“ ir „Archer“ – interesais: dėl subsidijų kukurūzai į rinką patenka daug žemesnėmis kainomis, negu kainuoja juos išauginti. Iš jų gaminami miltai ir – svarbiausia – daug fruktozės turintis sirupas, paskui parduodamas keliems gigantams, kontroliuojantiems perdirbto maisto rinką, žinomiems ir kitose šalyse – „Unilever“, „Nestle“, „Coca-Cola“, „Kellogg’s“. Kad būtų skanu, t. y. saldu, kukurūzų sirupu (kuris yra pigesnis negu cukrus) saldinama viskas – sausainiai ir ledai, pusryčių paplotėliai, duonos kepiniai ir netgi dešros, miltelių padažai, sriubos, bulvės ir mėsainiai. Patenkinti ir ūkininkai, ir korporacijos, ir vartotojai. Tai, kad pastarieji tunka ir miršta nuo nutukimo, mažai kam rūpi.

Perdirbti, labai kaloringi maisto produktai prekybos centrų lentynose kainuoja gerokai pigiau negu šviežios daržovės ir vaisiai. Už juos brangesni ne tik ekologiški produktai, bet ir išauginti dideliuose, gausiai trąšas naudojančiuose, bet tokios dosnios vyriausybės paramos negaunančiuose ūkiuose. Daktaras Adamas Drewnowskis iš Vašingtono universiteto apskaičiavo, kad pigiausias kalorijas teikia traškučiai (iš jų vieną megadžaulį, 239 kalorijas, galima gauti už 20 centų). Kokakola yra tik šiek tiek brangesnė (30 centų už megadžaulį). Megadžaulis iš morkų kainuoja 95 centus, o iš apelsinų sulčių – 1,43 dolerio. Kalifornijos universiteto profesorius Michaelas Pollonas, populiariausias revoliucijos Amerikos žemės ūkio ir maisto produktų sistemoje šalininkas, apibendrina: „Šeimos socialinis statusas ir finansinė padėtis šiandien JAV yra lemiamas nutukimo veiksnys. Neturtingieji valgo pigų korporacinį marmalą ir tunka.“

Mėsainis

Vien cukraus nebeužtenka, kad būtų skanu. Dar turi būti riebu. Todėl dabar perdirbkime mėsą. Amerikietiška mėsa labai riebi, nes ji gaminama iš kukurūzų. Iš kukurūzų, kurie išauginti iš „Monsanto“ sėklų. Sunku patikėti? Pažiūrėkite patys.

Mėsos pramonėje viskas padalinta. 85 procentai jautienos rinkos yra keturių bendrovių – „Tyson“, „Cargill“, „Swift“ ir „National Beef Packing“ – rankose. 65 procentai kiaulienos rinkos priklauso pirmosioms trims išvardintoms bendrovėms ir milžinei „Smithfield“, o 60 procentų vištienos rinkos – „Tyson“ ir paukštininkei „Pilgrim’s Pride“. Aštuntajame dešimtmetyje buvo keli tūkstančiai mažų skerdyklų. Šiandien liko tik trylika milžinių. Didžiausioje pasaulyje skerdykloje – priklausančioje „Smithfield“ – Šiaurės Karolinoje paskerdžiama 32 tūkstančiai kiaulių per dieną, arba 1333 per valandą, arba 22 per minutę. Skerdžiama nepaliaujamai, visą parą.

Dauguma JAV auginamų karvių šeriamos kukurūzais arba sojomis. Karvės yra evoliuciškai prisitaikiusios ėsti žolę, bet žolė neauga gyvulininkystės konglomeratuose, be to, ji brangi, o kukurūzų ir sojų augintojus, kaip jau žinome, remia korporacijos ir valstybė. Kukurūzais maitinama karvė greičiau auga, mėsa būna riebesnė ir pigesnė. Vidutinis amerikietis dabar suvalgo 90 kilogramų mėsos per metus (lenkas – 65 kilogramus), t. y. apie 30 kilogramų daugiau nei prieš 50 metų.

Pollonas sako: „Kukurūzai ir sojos yra mūsų greitavalgės tautos pamatas. Mes sukūrėme sistemą, kurioje milijonai gyvulių nenutrūkstamu srautu papildo mūsų pigaus ėdalo srautą.“

Žinoma, šviežios mėsos gabalas, nors augintas naudojant pigius kukurūzus, yra kur kas brangesnis nei perdirbta mėsa. Todėl neturtingi amerikiečiai valgo daugiausia mėsą, perėjusią daugybę perdirbimo procesų – mėsainio pavidalu. Mėsa tipiškam amerikietiškam mėsainiui – kaip praeitų metų spalio mėnesį garsiame straipsnyje „New York Times“ apibūdino Michaelas Mossas – gaunama iš kelių šimtų gyvulių. „Mėsa“ čia yra sutartinis terminas, nes malami likučiai visko, kas „neištempia“ iki kepsnio pavidalo – riebios atraižos, akys, ausys ir mėsos subproduktai. Kas stambiausias maltos jautienos pirkėjas JAV? Atsakymas: „McDonald’s“.

Mėsos gamybos supramoninimo simbolis tegu būna viena scena iš režisieriaus Roberto Kennerio kritinio filmo apie maisto pramonę „AB „Maistas“ („Food, Inc.“). Pasakodamas prieš kamerą apie savo darbą, mokslininkas krapštosi karvės skrandyje. Reikalas tas, kad skrandis dar karvėje, karvė dar gyva, stovi ant keturių kojų nuleidusi galvą. Ji nekreipia dėmesio, kad jai šone išpjauta skylė, užklijuota plastiku. Tai vadinama rumenotomija, o profesionalus skylės pavadinimas – fistulė. Mokslininkai maistininkai sugalvojo tokį dalykėlį, kad galėtų „gyvai“ tirti, kas vyksta karvės skrandyje, kai ji ėda ką nors, kam jos nėra parengusi evoliucija.

Ir kai ji ėda kukurūzus, jos skrandyje vyksta nelabai geri dalykai. Tyrimais įrodyta, kad labiausiai tikėtina amerikiečius kamuojančios E bakterijos sukeliamos infekcijos priežastis yra ta, kad karvės maitinamos kukurūzais. Bakterijos, kurios atsirado jautienoje devintojo dešimtmečio pradžioje, kai įgavo pagreitį mėsos pramonė, užkrečia daugiau kaip 70 tūkstančių amerikiečių per metus. Nors paprastai jie atsiperka kelias dienas trunkančiu viduriavimu, kai kurie miršta – kaip dvimetis Kevinas Kovalcykas 2001 m. – arba juos ištinka paralyžius – kaip Mosso „New York Times“ aprašytąją Stephanie Smith. Infekcijų būtų galima išvengti, jeigu mėsa būtų kruopščiai tikrinama. Bet to nedaroma. Aštuntajame dešimtmetyje vyriausybė atlikdavo 50 tūkstančių mėsos patikrinimų per metus, o šiandien – mažiau nei 10 tūkstančių. Vadinamasis Kevino įstatymas (taip pavadintas mažojo Kovalcyko atminimui), pagal kurį būtų galima uždaryti įmones, parduodančias užkrėstą mėsą, įstrigo Kongreso komitetuose. Kodėl? Atsakymas – kitame skyriuje.

Ne blogiau nei jautienos gamintojams sekasi viščiukų bosams. „Monsanto“ pavyzdžiu jie įsimiklino padaryti ūkininkus priklausomus nuo jų. Korporacija stato auginimo salę, vertą 300 tūkstančių dolerių, ir pasirašo su ūkininku sutartį. Salė ir viščiukai priklauso bendrovei, o ūkininkas už auginimą gauna atlyginimą. Dešimtys tūkstančių paukščių sugrūsti į vieną salę, lesinami lesalais, kuriuos tiekia bendrovė, per 48 dienas išauga tokio dydžio, kokį prieš trisdešimt metų pasiekdavo tik per tris mėnesius. Šie viščiukai net negali vaikščioti, nes kaulai nespėja paskui pašėlusiais tempais augančią raumenų masę. Kartą per kelerius metus viršininkai atsiunčia ūkininkui pranešimą su privalomų atnaujinimų, kuriuos šis turi padaryti, sąrašu. Galimybės atsisakyti nėra, nes bendrovė nutrauks sutartį ir ūkininkas liks su daugiatūkstantine skola. Taigi modernizacijai reikia imti kreditą, kuris dar labiau pririša jį prie korporacijos.

Teisė

Kad verslas suktųsi, reikia turėti savų žmonių vyriausybėje. Maisto pramonės šulai, pasitelkdami lobizmą, kontroliuoja visas jiems svarbias pozicijas ir pareigybes Vašingtono biuruose. […] Žemės ūkio ir maisto pramonės poziciją Vašingtone įtvirtina taip pat 1,2 milijardo JAV dolerių, išleistų per pastaruosius 10 metų stengiantis lobistiniu būdu paveikti Kongresą ir Baltuosius rūmus.

Tai šie pinigai lėmė, kad kasmet mažėja mėsos tikrinimo atvejų, o Kevino įstatymas buvo numarintas. Taip pat jie lėmė, kad JAV nereikia etiketėse informuoti vartotojus, ar maisto produktas yra genetiškai modifikuotas, ar karvėms, iš kurių gautas pienas, buvo švirkščiamos dirbtinių hormonų injekcijos. Negana to, hormonų gamintojai (įskaitant didžiausią – dėmesio! – „Monsanto“) kovoja už tai, kad nebūtų galima pranešti žmonėms, jog pienas gautas iš hormonais NEfarširuotų karvių. Šiandien, jeigu gamintojas nori informuoti apie tai vartotoją, etiketėje turi būti pridėta pastaba, kad, remiantis gerai žinomais tyrimais, hormoninis pienas nė kiek ne blogesnis. Tęsiasi mūšis, kad ateityje amerikiečiai negalėtų sužinoti, ar kiaulės, iš kurių mėsos pagamintus kotletus jie valgo, buvo pradėtos natūraliai ar genų laboratorijoje.

Būtent padedama pinigų, skirtų lobistinei veiklai, ekologiškų (organic) maisto produktų apibrėžimą pramonė padarė labai miglotą. Išsaugant etiketėje vyriausybės pripažįstamą žymą „organic“ šiandien galima į maistą dėti priedus, sustiprinančius skonį ir kvapą, minkštiklius, dirbtinius riebalus, naudoti iš kito pasaulio galo atvežtus tręšiamus augalus. Tai, kad „organic“ pramonės vertė siekia 23 milijardus dolerių ir auga greičiau nei kiti maisto sektoriai, nereiškia, jog amerikiečiai pradėjo valgyti sveikai – nors daugelis iš jų taip mano. Populiariausi ekologiškų maisto produktų prekių ženklai priklauso gigantams „Nestle“, „Kraft“, „Coca-Cola“. Sveikas maistas buvo nupirktas korporacijų ir nustojo būti sveikas. Galiausiai – dėl „įteisintos korupcijos“, kaip dažnai vadinamas lobizmas, – JAV nėra viešos diskusijos apie genetiškai modifikuotą maistą. Verslo korporacijų ir politikų kabinetuose jau nuspręsta, kad jis yra saugus ir išgelbės žmoniją nuo bado.

Pardavimas

Kai maisto produktai pagaminti, juos reikia parduoti. Šį klausimą sprendžia rinkodaros specialistai. Pramonė reklamai kasmet išleidžia 36 milijardus JAV dolerių, įskaitant 13 milijardų reklaminiams pranešimams, skirtiems vaikams. Mažasis amerikietis kasdien per televiziją pamato trisdešimt klipų, reklamuojančių saldų ir riebų šlamštmaistį. Šiam nepaliaujamam rinkodaros spaudimui pasipriešinti bandys Michelle Obamos kampanija „Judinkimės!“ Tik gaila, kad kai ji ją rengė, jos vyras gretimame kabinete pasirašinėjo eilines nominacijas žemės ūkio ir maisto pramonės bonzoms, kurie – kaip filme „AB „Maistas“ sako vienas nepriklausomas ūkininkas – rūpinasi vartotojais tiek pat kiek galvijais, kuriuos skerdžia.

Žinoma, JAV nėra vienintelė šalis, kurioje maisto gamyba buvo supramoninta. Bet niekur kitur žmonių mityba taip smarkiai nepriklauso nuo keleto galingų verslo subjektų. Mes dabar esame tokiame etape, kokiame amerikiečiai buvo aštuntajame dešimtmetyje. Mūsų žemės ūkis reformuojamas, valdžiai prieš akis – esminiai sprendimai, kurie suformuos sistemą ilgiems metams. Vyksta pasirengimai kurti GMO reguliuojančius įstatymus. Biotechnologiniai gigantai nori, kad mūsų teisė būtų kuo palankesnė genetiškai modifikuotų pasėlių įvedimui. Reikia, kad šiuo klausimu vyktų vieša diskusija, nes problema ne vien genetiškai modifikuoto maisto saugumas. Nuo dabartinių sprendimų priklausys, kaip būsime maitinami ateityje. Ar atiduosime visą savo maistą į monsantų, kargilių arba taisonų rankas. Ar leisime, kad su mumis elgtųsi kaip su galvijais.

Maciej Jarkowiec, „Przekrój“, 2010, Nr. 12, Vertė Vitalijus Šarkovas