Daktaras - ne gydytojas, o vaistų dileris

Jūs ėmėte ir susirgote. Kokie jūsų veiksmai? Savaime suprantama, jūs keliaujate pas gydytoją. Jis jus apžiūri ir išrašo preparatą su nežinomu pavadinimu, išsirinkęs iš ilgo sąrašo vaistų, tinkamų gydyti šią ligą. Jeigu būtumėte nuėjęs pas kitą gydytoją, greičiausiai jums išrašytų kitą preparatą. Jo pavadinimo jūs greičiausiai irgi niekada negirdėjote.

ES šalyse egzistuoja sąrašas iš 12 000 įvairių pavadinimų farmacinių preparatų. Tuo pat metu Pasaulio Sveikatos Organizacija tiesiai pareiškė, kad visų įmanomų negalavimų gydymui visiškai pakanka 200 vaistinių priemonių. Tai kodėl egzistuoja tokia gausybė perteklinių preparatų? Kam tai naudinga? Ir kam – pavojinga?

DAKTARAS – NE GYDYTOJAS, O DILERIS

Praėjo tie laikai, kai gydytojas galėjo pats savarankiškai pasidaryti mikstūras ir miltelius. Šiuolaikiniai gydytojai turi labai ribotas (priklausomai nuo valstybės, kurioje įgijo išsilavinimą) žinias apie medicininę chemiją. Pakankamai gerai išmanydami žmogaus organizmo funkcionavimą ir jo problemas, gydytojai labai menkai išmano vaistų poveikio mechanizmus. Laikas pažvelgti tiesai į akis: kuo vyresnis gydytojas, tuo labiau atsiliko nuo gyvenimo. Negi jūs rimtai manote, kad gydytojas, gavęs diplomą XX amžiaus aštuntame dešimtmetyje, žino apie visu tuos 12 000 naujų vaistų?

Labai gaila, bet gydytojai dažniausiai patys tampa vaistų gydomųjų savybių reklamos aukomis. O blogiausiu atveju – sąmoningai platina vienos ar kitos firmos produkciją, gaudami procentą nuo pardavimų. Abiem atvejais gydytojo vaidmuo tampa absoliučiai pasyvus, jis negydo, o paprasčiausiai parenka preparatą, kuris, kaip jam pasakė reklama, suveiks.

NEIGIAMI VAISTAI

Visos vaistinių preparatų rūšys pagrįstos reaktyviniu, „neigiamu“ poveikio principu. Antibiotikai, priešuždegiminiai ir skausmą malšinantys, spaudimą mažinantys, antidepresantai ir trankvilizatoriai – visi šie preparatai gydo jau atsiradusias ligas. Susidaro keista situacija: siaubingu smūgiu visų farmacijos kompanijų pelnams taptų išradimas tokių vaistų, kurie realiai užkirstų kelią ligoms, o ne kovotų su jomis jau joms atsiradus. Dėl to nekeista, kad tokių preparatų niekas ir nekuria.

Ir vis dėlto tai keista. Biochemija, genetika ir nanotechnologijos pasiekė įspūdingų aukštumų, jau iššifruotas žmogaus genomas, o laboratorinėse sąlygose pasiekta stebuklingų rezultatų kovojant su bandomųjų gyvūnų vėžiu. O realybėje mes esame priversti pirkti dešimtis įvairiausių pavadinimų sirupų nuo peršalimų, kuriuos sudaro vienas ir tas patas paracetamolis. Jokių įspūdingų proveržių šioje srityje nėra. Viskas kaip anekdote: jeigu gydysies peršalimą – pasveiksi per savaitę, jei nesigydysi – sirgsi ištisas septynias dienas.

Gali atrodyti, kad žmonija pasidarė sveikesnė, juk ilgėja vidutinė žmonių gyvenimo trukmė. Tačiau kodėl gi rimtai nepažvelgus į to gyvenimo kokybę? Taip, medicina ir vaistai šiandien gali palaikyti 90-mečių senukų egzistavimą. Tačiau tai naudinga visų pirma vaistų gamintojams – kuo ilgiau gyvena žmogus, tuo daugiau pinigų atneša jo gyvybės palaikymas. Dėl to korporacijų idealas toks: amžinas ligonis. Savaime suprantama – mokus ligonis. Vaistai tokiu atveju neturi išgydyti, juk tada neliks ligonių ir sumažės farmacininkų pelnai.

FARMACININKŲ AŠTUONKOJIS

„Sandoz“, „Ciba Geidy“, „Hoffmann La Roche“, „Bayer“ – šios farmacijos kompanijos jau seniai virto transnacionalinėmis korporacijomis. Būtent jų rankose sukoncentruota daugiausia patentų, leidžiančių naudoti vienas ar kitas chemines medžiagas medicininiais tikslais. Būtent šių kompanijų ekspertai tampa politikų ir valdžios patarėjais medicinos ir sveikatos apsaugos sferose. Jie pataria, kokius vaistus galima įtraukti į leidžiamų preparatų sąrašus. Ir daro tai, savaime aišku, atsižvelgdami į savus interesus.

Čia ir atsiveria nauja šiuolaikiniam pasauliui jungtis tarp politikų ir farmacininkų. Apie gyventojų sveikatą niekas negalvoja, kai galima sėkmingai manipuliuoti žmogaus baime dėl sveikatos ir gyvybės. Daug kas įsiminė isteriją dėl kiaulių gripo 2009 metais. Kai kuriose šalyse juo susirgo vos po kelis žmones, tačiau politikams tai nesutrukdė prastumti brangiai kainuojančių vaistų užpirkimus visiems gyventojams, kas atsiėjo dešimtis milijonų dolerių. Vakcinos pasirodė esančios neefektyvios, tačiau kai tai buvo pastebėta, isterija jau atslūgo ir niekas rimtai dėl to nepergyveno.

Vaistus reikia tik tada pardavinėti vaistinėse, kai jiems išdavė licenciją valstybė. Ir klaikus skaičius 12 000 preparatų (vietoje 200) akivaizdžiai byloja apie tai, kad kažkas labai neblogai pelnosi iš viso to.

Išvertė: versijos.lt