Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2019 » Gegužės » 30

Juodojo bambuko slėnio mįsle

Praėjusio amžiaus 7-o dešimtmečio pabaigoje kinų mokslininkas, tuo metu dar aspirantas, Janas Junis, specializavęsis geochemijos ir mineralogijos srityje, dalyvavo paskaitose, kurias skaitė garsus rusų palentologas ir geologas bei rašytojas A.Jefremovas (1908-1972). Vienoje paskaitoje ir išgirdo Altajuje paplitusią legendą apie aukštai kalnuose esantį ežerą, kuriame gyvena piktosios dvasios. Jefremovas pasiūlė originalią mokslinę versiją, kuri paaiškino mįslę, besislepiančią Centrinio Altajaus slėniuose, netgi apie tai parašė pasakojimą “Kalnų dvasių ežeras”. Praėjo keli dešimtmečiai, Janas Junis tapo Kinijos liaudies Respublikos Mokslų akademijos nariu. Ir štai vieną dieną jam teko sugrįžti į savo jaunystės dienas...

Anomalios zonos, juodojo bambuko slėnis, dvasios, paranormal.lt

XX amžiaus pabaigoje Sičuano provincijos partinės valdžios atstovai kreipėsi į Kinijos komunistų partijos mokslo ir technikos komitetą su prašymu padėti ištirti keletą paslaptingų įvykių. Visi jie vyko pietinėje Sičuano provincijos dalyje, esančioje Liangshan Yi autonominėje apygardoje. Būtent ten, Tibeto priekalnėse yra paslaptinga Heidžu įduba, kuri laikoma viena galingiausia anomalia zona mūsų planetoje. Heidžu įduba, arba Juodojo bambuko slėnis, turi gana niūrią reputaciją, su šia vietove siejama daug susirgimų, žmonių dingimo ar žūčių atvejų. (Paranormalūs reiškiniai: nso, ateiviai, anomalija, mistika, ligos, sveikata, sveikatos patarimai - paranormal.lt)

Bet kuriame netoliese esančiame kaimelyje jums būtinai papasakos, kad kiekvienais metais slėnyje dingsta po kelias dešimtis žmonių, kartą netgi sudužo lengvasis lėktuvas, iš kurio buvo fotografuojama vietovė. Šios katastrofos priežasčių nustatyti nepavyko. XX amžiaus 6-ame dešimtmetyje slėnyje žuvo didelė turistų grupė, be pėdsakų dingo geologų ekspedicija, 7-ame dešimtmetyje taip pat be pėdsakų dingo būrys, vykdęs topografinius matavimus, 8-ame dešimtmetyje - miškų inspekcijos nariai.

Paskutinis lašas Kinijos komunistų partijos Ideologijos skyriaus vadovybei buvo argentiniečių mistifikatoriaus ir ufologo Čarlzo Olešo knygos „Juodojo bambuko skonis“ išleidimas. Jame „naujai iškeptas“ guru tvirtino, kad „ekstrasensoriniu regėjimu“ peržvelgė „mirties slėnio“ istoriją keletą šimtmečių atgal ir yra įsitikinęs, kad visos Juodojo bambuko slėnio anomalijos susijusios su „naujojo kosminio tikėjimo sėklomis“, kurios pateko iš Paukščių Tako.

Mokslų akademijos ekspedicija

Po skambučio iš partijos vadovybės centrinio aparato provincijos vadovybė nedelsiant parengė plataus masto peticiją, todėl netrukus „vietos draugų prašymu“ buvo parengta KLR Mokslų akademijos kompleksinė ekspedicija, kuriai vadovavo jau minėtasis profesorius Janas Junis.

Ekspedicija apsistojo Čengdu - arčiausiai Juodojo bambuko slėnio esančiame mieste. Iki Meanio kalno, nuo kurio į rytus prasideda Heidžu įduba, buvo apie 200 km, tačiau Janas Junis iš pradžių nusprendė atlikti archyvinius tyrimus. Pirmiausia jis detaliai ištyrė slėnyje dingusių kartografų būrio, kuriam vadovavo kapitonas Du Siuanis, istoriją.

Labai greitai paaiškėjo, kad trys karininkai ir šeši kariai niekur neprapuolė! Du Siuanis 1966 metų kovo pabaigoje tikrai buvo priverstas nutraukti topografinius darbus Meanio kalno rajone. Jam teko skubiai evakuoti būrį, nes žmonėms prasidėjo kažkokios keistos ligos priepuoliai. Deja, pačios ligos aprašymo nebuvo, o norint gauti daugiau medžiagos apie šią ekspediciją, būtų reikėję ilgai ir nuobodžiai susirašinėti su įvairiomis institucijomis. Janis Junis ėmėsi tirti 1976 metų įvykį, kuriame dalyvavo miškų ūkio inspektoriai. Jie bandė išaiškinti brakonierius, nelegaliai kertančius mišką, tad inspektoriai buvo gerai aprūpinti ir turėjo plačius įgaliojimus.

Į bambukų mišką grupė įžengė birželio mėnesio viduryje, o po savaitės milicininkai ir vietiniai valstiečiai pradėjo jos paieškas. Du inspektoriai buvo dingę, o kiti buvo vos gyvi ir savarankiškai nebegalėjo judėti. Visi jie blogai orientavosi aplinkoje ir kažką vis kalbėjo apie kažkokį rūką, kuris „pasiėmė draugų sielas“.

Anomalios zonos, juodojo bambuko slėnis, dvasios

Už Ši Menio perėjos

Birželio mėnesio pabaigoje Jano Junio ekspedicija patraukė į Heidžu apylinkes ir sustojo prieš Ši Menio perėją. Vietinės tautos kalba šis pavadinimas reiškia „akmeniniai vartai“. Buvo nuspręsta šioje vietoje įkurti bazinę stovyklą.

Anot vietinių gyventojų prietarų, būtent perėjoje yra „juodojo bambuko piktųjų dvasių karalystės riba“. Vietiniams valdininkams ir visuomenės saugumo darbuotojams, lydintiems ekspediciją, teko įdėti nemažai pastangų, kad palydovai prieš įdubą įveiktų savo prietaringą baimę ir žengtų pro „akmens vartus“. Vietiniai gyventojai visą laiką atkakliai tvirtino, kad vasarą grįžti iš Juodojo bambuko slėnio gyvam yra neįmanoma. Jie netgi už solidų atlygį atsisakė leistis į „mirties slėnį“, ir tik vietinės valdžios, kurios labai bijojo, atstovų buvimas privertė juos lydėti būrį į anomalią zoną.

Neilgo poilsio prieš nusileidimą į įdubą metu pagyvenęs palydovas dar kartą pabandė įtikinti Janą Junį nutraukti savižudišką žygį į juodojo bambuko mišką. Jis papasakojo baisią legendą apie milžiniškas baltąsias pandas. Paprastai pandos būna taikios, jos minta bambuko ūgliais ir lapais. Tačiau kai kartą pandos atsitiktinai pateko į Heidžu bambukų mišką, jas uždengė tirštas rūkas, iš kurio pandos išėjo, tapusios žmogėdromis. Būtent nuo to laiko ir ėmė dingti turistai, medžiotojai ir miškininkai, o keistoji vieta buvo pavadinta „mirties slėniu“, kas, beje, tik dar labiau padidino nuotykių ieškotojų srautą.

Janas Junis tik nusijuokė iš šio pasakojimo ir papasakojo legendą, kurią buvo girdėjęs iš pažįstamų ufologų. Joje vietoje žmogėdrų pandų veikia nedraugiškai žmonių atžvilgiu nusiteikę ateiviai, kurie grobia žmones ir atlieka su jais bandymus. Ateiviai savo bazę slepia už tiršto rūko. Tačiau netrukus Jano Junio komandai pasidarė visiškai nebejuokinga.

Bambukų tankumyne

Kai po eilinio kalnų takelio posūkio prieš ekspedicijos narių akis pasirodė bambukų slėnis, visi sustingo, apimti nuostabos. Atrodo, kad priešais juos tyvuliuoja ežeras, užpildytas balkšvu vandeniu, virš kurio matomos nendrių viršūnės. Kai už šimto metrų ekspedicija atsidūrė šalia „ežero“, tik Janas Junis drąsiai žengė į priekį. Netrukus iš rūko pasigirdo jo komanda visiems judėti toliau.

Jau kitos dienos ryte daugelis ekspedicijos dalyvių pajuto negalavimą, visi žmonės buvo prislėgtos nuotaikos. Tačiau Janas Junis dar visą mėnesį tyrė Heidžu apylinkes, tik retkarčiais į bazinę stovyklą išsiųsdamas žmones, kurie jau nebegalėjo dirbti. Vienas svarbiausių atradimų buvo tai, kad šioje vietoje yra labai sudėtinga geologinė uolienų struktūra. Po to buvo aptikti plyšiai uolose, iš kurių garavo nuodingi fluoro junginiai bei buvo pavojinga gyvsidabrio garų koncentracija.

Taip pat buvo nustatyta ir neįprasto rūko priežastis - didelė drėgmė ir greitai kintančios oro sąlygos.

Visa tai papildė sudėtingas vietovės reljefas, kuriame buvo daugybė grotų, urvų ir dirvožemio įgriuvų. Heidžu įdubos rytinėje dalyje buvo aptiktas slankusis smėlis.

Sprendžiant iš visko, šių nepalankių gamtinių faktorių sankaupa ir suteikė mistikos aureolę „mirties slėniui“. Tačiau Janas Junis visą laiką jautė, kad mokslininkų dėmesio nesulaukia kažkoks paslaptingas faktorius, dėl kurio kyla ligos, primenančios apsinuodijimą nežinomas augalais ar mineralų nuodais.

Šie apmastymai profesoriaus Junio galvoje atgaivino prisiminimus apie jaunystę, ir jis prisiminė profesoriaus Jefremovo paskaitas. Taip į vieną vietą susidėliojo visos galvosūkio detalės. Surinkęs reikiamus oro ir dirvožemio mėginius, Janas Junis baigė paslaptingo slėnio tyrimą.

Juodojo bambuko slėnio mįsle

Aktašo trakto Altajuje paslaptis

Savo ataskaitą apie „Sičuano problemą“ KLR Mokslų akademijos sekcijos posėdyje, skirtam ekspedicijos rezultatų įvertinimui, Janas Junis pradėjo, papasakodamas apie tai, kad tuo metu, kai buvo tik pradedantis mokslininkas, jam pasisekė ir jis klausėsi garsaus rusų mokslininko ir rašytojo Ivano Jefremovo paskaitų. Jefremovas daug keliavo po Centrinę Aziją ir XX amžiaus 4-ame dešimtmetyje atsidūrė prie Aktašo trakto Altajuje. Į šią vietą jį atvedė legenda apie kalnų dvasių ežerą ir neįprasti vietinio dailininko piešiniai.

Pats dailininkas po visų šių „aukštikalnių etiudų“ ilgai ir sunkiai sirgo. Jis ir parodė Jefremovui taką į paslaptingą vietą. Rašytojas ištyrė keistąją vietovę ir aptiko didelį cinoberio (raudonos spalvos mineralas) klodą.

Netrukus buvo parašytas apsakymas „Kalnų dvasių ežeras“, kuris rėmėsi realiais įvykiais, tačiau buvo įterpta ir fantastinių detalių.

Aktašo įdubos rajone buvo dideli temperatūrų skirtumai, o uolienose buvo cinoberio, turinčio gyvsidabrio, gyslos. Karštą vasaros dieną iš cinoberio ima garuoti gyvsidabrio garai, kurie yra labai nuodingi. Žmogui, prisikvėpavusiam tokių garų, prasideda haliucinacijos, jis ima nesiorientuoti aplinkoje, nerišliai kalbėti, pasireiškia traukuliai, epilepsijos priepuoliai. Galima ir mirtina baigtis... Būtent tokie patys simptomai buvo stebimi ir susirgusiems Heidžu įduboje. Po tikslingų paieškų šioje vietovėje taip pat buvo aptiktos cinoberio gyslos.

Įvertink šį straipsnį Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą PARANORMAL turinį.

Niekas neišdrįso palikti komentarą.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomone su kitais.
avatar