Svetainėje sukaupta daugiau nei 1000 sveikatos patarimų. Ieškokite patarimų ir ne tik:

Pagrindinis » Kategorija: Karo paslaptys » Peržiūrų: (608) Komentarų: (0) (20.01.2018 - 18:06)

Kaip naciai vykdė rasinę higieną ir „gerino“ vokiečių tautą

Rasinės higienos koncepcija, įtraukta į nacistinės Vokietijos ideologiją, buvo grindžiama socialiniu darvinizmu – judėjimu, prasidėjusiu dar XIX a. antroje pusėje. Ir jeigu rasinė higiena egzistavo būtent nacių valdymo metu, tai socialinė higiena buvo šioje šalyje žinoma seniai ir savo populiarumo viršūnę pasiekė dar Veimaro respublikos laikais, rašo portalas lenta.ru.

psichiatrai, naciai, eugenika, Adolfas Hitleris, vokiečiai

Rasinę idėją naciai reikšdavo viešai
©National Archives and Records Administration, College Park, Md

Apie tai, kaip vokiečių psichiatrai leido naciams vykdyti savo nusikaltimus, savo darbe, publikuotame žurnale „International Journal of Mental Health“, pasakojo istorikai Thomasas Muelleris ir Thomasas Beddies.

Vokiečių eugenika (mokslas apie biologinių žmonių savybių pagerinimą – red.) egzistavo dar iki nacių.

Barbariški nusikaltimai prieš psichinėmis ligomis sergančius žmones, kurie buvo vykdomi nacių laikais, prasidėjo nuo įvykių, nutikusių kur kas anksčiau nei Antrasis pasaulinis karas.

Pralaimėjimo atmosfera

1920 metais pasirodė brošiūra „Die Freigabe der Vernichtung lebensunwerten Lebens. Ihr Mass und ihre Form“ (liet. „Kvietimas naikinti beprasmę gyvybę: jos matmenys ir formos“). Joje autoriai psichiatras Alfredas Hoche ir teisininkas Karlas Bindingas bandė pateikti argumentus, kodėl reikėtų masiškai naikinti psichinėmis ligomis sergančius Trečiojo Reicho piliečius.

Atmosfera, kurioje gimė tokios idėjos, buvo pripildyta Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare ir vėliau įvykusio šalies kolapso jausmo. Mirties pagal pageidavimą, eutanazijos koncepcijos ir „nieko vertų gyvybių“ naikinimo idėja atsirado XIX a. viduryje, bet tapo populiarios būtent po karo.

Remiantis rasine higiena, buvo siūloma pašalinti „silpnus“ ir „kitoniškus“ elementus nuo „tautos kūno“. Jos šalininkų požiūriu, be tokios „higienos“ tauta degraduotų. Be abejo, tokia koncepcija reiškėsi tuo, kad individo sveikata tapo mažiau reikšminga nei vadinama bendra tautos sveikata.

Ši koncepcija išliko gyvybinga ir turėjo tęsinį. Štai kitas vokiečių psichiatras, Augustas Forelis, pasisakė už visišką profesionalios medicininės etikos pakeitimą socialinės higienos kryptimi, palaikydamas selektyvų žmogaus dauginimąsi. Jo mokinys ir sekėjas, Eigenas Bleideris, taip pat manė, kad psichinėmis ligomis sergantiems žmonėms negalima leisti gimdyti vaikų.

Pražudė 70 tūkst. pacientų

Kaip šią situaciją paveikė pirmasis pasaulinis karas? Iš vienos pusės, nuo 1914 metų iki 1918 metų vokiečių psichiatrinėse ligoninėse nuo neadekvataus gydymo ir priežiūros mirė 70 tūkst. pacientų – tokiu būdu mirtis tokioje įstaigoje pradėta laikyti normaliu dalyku. Ją netgi teisindavo iš ekonominio efektyvumo požiūrio taško. Neva, jeigu tie žmonės nieko nekuria ir yra našta tautos kūnui, tai jų mirtis yra teigiamas faktorius.

Iš kitos pusės, didelio skaičiaus karių žūtis karo lauke buvo laikoma tikra tragedija iš eugenikos požiūrio taško, juk ten žuvo „produktyviausi savo kartos atstovai“, tuo metu kai „ligoniai“ ar „psichopatiniai elementai“ likdavo gyvi. Šiame kontekste idėjos, išreikštos A. Hoche veikale, tapo itin aktualios.

Panašios publikacijos iššaukdavo žiaurius ginčus tarp psichiatrų. Kai kurie skubėjo atsiriboti nuo panašių koncepcijų, kai kurie visiškai jas palaikė, o treti tiesiog nevertino jų rimtai.

Tuo pat metu buvo įvykdytos psichinėmis ligomis sergančių ir protiškai atsilikusių žmonių gydymo reformos, kurios tapo revoliucinių įvykių 1918-1919 metais rezultatu. 1919 metais Bavarijos psichiatras Gudavas Kolbas pasiūlė ne siųsti tokius žmones į gydyklas, o palikti šeimų priežiūrai. Tuo metu psichiatrinėje ligoninėje buvo kuriami pacientų genealoginiai medžiai, ieškota paveldimų psichinių ligų.

XX a. 3 deš. pabaigoje buvo įvykdyta dar viena reforma, paremta taip vadinamąja „aktyviąja terapija“, kurios metu pacientai turėjo būti nuolat kuo nors užimti. Ji parodė savo efektyvumą – pacientų laikas psichiatrinėje klinikoje trumpėdavo, mažėjo pakartotinio būklės pablogėjimo tikimybė.

Tačiau vėliau įvykęs ekonominis nuosmukis, kartu su politine radikalizacija ir požiūrių poliarizacija, padarė įtaką tam, kaip visuomenė ir valdžia pradėjo elgtis su psichinėmis ligomis sergančiais ir ribotų galimybių žmonėmis. Nors priemonės, aprašytos aukščiau, nereikalavo didelio finansavimo, joms praktiškai nebuvo skirta pinigų. Be to, „aktyvioji terapija“ pasikeitė – po jos pavadinimu, faktiškai, buvo eksploatuojami pacientai.

„Pagerintas vokietis“

Po 1933 metų genetiniai ligonių medžiai, surinkti G. Kolbos programos metu, buvo naudojami tam, kad prievarta būtų galima sterilizuoti žmones. Be to, kadangi pacientai nebuvo guldomi į ligonines, sulaukdavo daugiau skundų iš aplinkinių dėl savo elgesio, kas leido naciams susieti socialiai nepriimtiną elgesį, paveldimumą ir psichines ligas. Tokiu būdu Trečiojo Reicho valdžia realizavo „pagerinto“ vokiečio kūrimo politiką, skatindama „genetiškai sveikų“ piliečių dauginimąsi.

To meto vokiečių psichiatrai tikėjo, kad naudojantis „prevenciniais metodais“, galės pasiekti sėkmės šioje srityje. Jie nebenaudojo individualaus priėjimo prie pacientų ir pradėjo gydyti „tautos kūną“. Psichiatrai pradėjo kontroliuoti ne tik psichinėmis ligomis sergančius žmones, bet ir asocialius asmenis: psichopatus, nusikaltėlius ir narkomanus. Tada ir atsirado pirmieji bandymai įgyvendinti rasinės higienos koncepciją.

Nacių Vokietijoje psichiatrija sutelkė dėmesį į trijų klausimų sprendimą: genetinių ligų plitimo stabdymas sterilizuojant nešiotojus; galimai pagydomų psichinių ligonių priežiūra ir gydymas; taip vadinamųjų „nepagydomų“ ligonių gydymas.

Gailestingoji mirtis

1939 metais, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, deja, viskas pasikeitė. Pradėjo veikti slapti fizinio pacientų pašalinimo stacionaruose planai. Naciai šias priemones vadino „prevencine psichiatrija“.

1939 metų spalį Hitleris pasirašė įsaką apie „gailestingąją mirtį“ psichinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Jis leido tam tikriems psichiatrams, kurių pavardės buvo nurodytos įsakyme, priimti sprendimą dėl konkretaus žmogaus nepagydomumo. Atsirado galimybė tokius žmones numarinti „iš gailesčio“. Įsakymas vadinosi „Aktion t4“ – pagal vieno pastato Berlyne numerį, kuriame jis ir buvo sukurtas.

1941 metų rugpjūčio 24 dieną, po krikščionių bažnyčios atstovų ir tam tikrų asmenybių protestų, Hitleriui teko atsitraukti. Tačiau iki to laiko buvo nužudyti apie 70 tūkst. psichiatrinių klinikų pacientų.

Deja, nacių programa nesibaigė – ji buvo ir toliau tyliai tęsiama, tačiau ne centralizuotai. Nuo to laiko ligoniai nebuvo siunčiami į dujų kameras, o buvo marinami badu ir jiems buvo leidžiami mirtinai pavojingi preparatai.

Pagal šią nusikalstamą programą iki 1945 metų buvo nužudyti apie 200 tūkst. žmonių, taip pat ir vaikų.

Tylėjo arba bendradarbiavo

Praėjo nemažai laiko, kol psichiatrai suprato realią grėsmę, kurią kėlė nauja valdžia. Psichiatrai prarado savo tautos pasitikėjimą. Jie buvo niekinami visuomenės dėl savo karšto valdžios priimamų įstatymų palaikymo, kuriais buvo siekiama „užkirsti kelią galimybei pasaulyje atsirasti genetiškai nesveikam palikuoniui“. Ypač visuomenės nuomonę paveikė į viešumą iškilusi slapta psichinėmis ligomis sergančių žmonių programa.

Per 20 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos bandymų įvertinti vokiečių psichiatrų veiksmus praktiškai nebuvo. Tačiau vėlesnės publikacijos, paremtos Niurnbergo proceso medžiaga, padėjo pamatyti problemos mastą. Buvo vienareikšmiškai nustatyta, kad daugelis gydytojų nacių valdymo metais buvo įsivėlę į medicininius nusikaltimus. Jie arba tyliai šiems nusikaltimams pritarė, arba aktyviai tuose veiksmuose dalyvavo.

Didelę nuostabą kelia tai, kiek lengvai ir noriai vokiečių psichiatrija priėmė ginčytiną ir nepatikrintą tezę, kad psichologinės ligos yra išskirtinai paveldimos. Visa tai lėmė ne tik asmenines tragedijas, bet ir ištisų šeimų stigmatizavimą. Nenoras dirbti, nusikalstama veikla, seksualiniai nukrypimai buvo laikomi rimtų psichinių problemų ženklu. Daugelyje to meto mokslinių darbų buvo kviečiama tokius žmones sterilizuoti.

Tačiau nėra jokių įrodymų, kad psichiatrams, kurie atsisakydavo dalyvauti masinėse pacientų žmogžudystėse, grėstų kokios nors represijos. Nepaisant to, jie praktiškai nerodė jokio pasipriešinimo tokioms priemonėms – išliko tik įvairūs liudijimai to, kad kai kurie gydytojai tyčia bandė ištęsti įsakymo atsikratyti psichiškai nesveikų žmonių įvykdymo laiką.

Po 1945 metų daugelis buvusių nacių psichiatrų tęsė praktiką. Kai kurie iš jų nepripažino, kad eugenika yra pseudomokslas, kiti pakeitė specialybę. Tie, kurie buvo pripažinti nusikaltėliais, slėpėsi.

Kaip naciai vykdė rasinę higieną ir „gerino“ vokiečių tautą


Taip pat skaitykite:

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose! Prisijunkite prie mūsų paskyroje, kad nepraleistumėte įdomių dalykų!


ŽYMĖS: vokiečiai, psichiatrai, naciai, Adolfas Hitleris, eugenika

Paranormal.lt medžiagos citavimas negavus išankstinio paranormal.lt sutikimo neleidžiamas. Išimtinių teisių pažeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.


// Susiję straipsniai »

Komentarai: (0) Komentuoti gali tik registruoti vartotojai!
avatar