Kodėl nėra riebių šimtamečių? Kada žmogus mirs senatvėje?

Per savaitę ar dvi galima šias būsenas sukeisti vietomis – hipertoniką padaryti vangiu, o apsnūdusį padaryti aktyviu.

Pats trumpiausias ir paprasčiausias testas: abu pacientus reikia paguldyti ir gulintiems išmatuoti arterinį kraujo spaudimą ir suskaičiuoti pulsą. Po to abu pacientus pastatyti ir vėl išmatuoti spaudimą ir pulsą.

Atsistojus po gulėjimo, pirmojo  paciento  kraujo spaudimas išliks stabilus, antrojo – tiek sistolinis, tiek diastolinis kraujo spaudimas gali būti sumažėjęs. Staigiai atsistojus, pirmasis jausis visiškai normaliai, o antrajam svaigs galva ir tems akyse.

Naktį, žmogui miegant, organizme vyksta atstatomieji arba kitaip sakant – redukciniai procesai, anabolizmas, išnaudotų medžiagų atstatymas, fermentų sintezė, ląstelių membranų atnaujinimas...

Kai žmogus nubunda, atmerkia akis  ir į organizmą patenkančios informacijos kiekis išauga. Tam, kad ją apdoroti, reikalingi didesni organizmo energetiniai resursai, tai yra organizme turi aktyviau vykti oksidaciniai procesai.

Kai žmogus gulėjo horizontalioje padėtyje,  galva ir kojos buvo vienodame  aukštyje. Kai žmogus atsistoja, skirtingai nuo gyvūnų, hidrostatinis slėgis kojose padidėja ir sumažėja galvoje. Kad galva nepajustų šio reiškinio (išliktų tokia pati kraujo apytaka), vyksta periferinių kraujagyslių susiaurėjimas (spazmai) ir taip pakeliamas kraujo spaudimas, padidėja išmetamo į aortą kraujo kiekis ir dažnis (stiprėja ir tankėja pulsas). Iš šių trijų faktorių efektingiausiai galvą aprūpina krauju kraujagyslių tonuso pakėlimas (diastolinio kraujo spaudimo padidėjimas) ir antras – išmetamo kraujo kiekio į aortą padidėjimas (sistolinio kraujo spaudimo padidėjimas). Iš šių trijų faktorių pats neefektingiausias trečiasis faktorius – pulso padažnėjimas.

Nors žmonės šiais laikais fiziškai yra mažai aktyvūs, tačiau širdies raumuo turi dirbti taip, kaip ir tada, kai žmogus buvo fiziškai labai aktyvus. Kuo širdis dažniau plaka, tuo ji neefektyviau atsistato ir be to veiksmo daug, o galvos aprūpinimas krauju pagerėja nedaug. Kuo didesnis skirtumas tarp sistolinio (viršutinio) ir diastolinio kraujo spaudimo, tuo geriau aprūpinama krauju galva. Kai kyla apatiniui kraujo spaudimas, bet nekyla viršutinis (mažėjant skirtumui tarp sistolinio ir diastolinio spaudimų), širdis ima dirbti sunkiau – jai tenka didesnis darbo krūvis ir energijos sąnaudos jam atlikti išauga. Efektyvumas krenta – energijos sunaudojama daugiau, širdis atsistato blogiau, o dar jei padažnėja ir pulsas, tuomet širdies reikalai visai prastėja.

Organizmo energetiniai substratai yra:

1.Cukrūs, angliavandeniai, gliukozė.
2.Riebalai.
3.Baltymai (tai substratas skirtas labiau statybai, o ne energijos gamybai ir jis naudojamas, kai nėra pirmų dviejų).

Kaloringiausias substratas yra riebalai. Yra dar vienas energetinis substratas, kuris kaloringesnis už angliavandenius ir baltymus, bet nusileidžia kaloringumu riebalams – alkoholis, tačiau jis yra gana pavojingas substratas ir geriau juo nesinaudoti.

Kad širdis galėtų atlikti darbą, ji turi gauti patį efektyviausią substratą – riebalus ir deguonį. Kitaip sakant, šis motoras, tai yra pats darbščiausias organizmo raumuo – širdies raumuo, veža tik maitinamas riebiosiomis rūgštimis ir deguonimi.

Galvos smegenys dirba tik maitinamos gliukoze ir deguonimi.

Raumenys šiuo atžvilgiu yra universalūs – jie gali dirbti naudodami ir angliavandenius, ir riebalus, ir baltymus.

Širdis nebegali atlikti savo funkcijos tada, kai ji nebegali atsistatyti (per trumpa poilsio fazė) arba negauna energetinių substratų – riebiųjų rūgščių ir deguonies.

Taigi toliau – apie riebalus.

Žmonės yra labai liesi, yra labai riebūs, yra ir vidutiniai. Visi jie per gyvenimą keliauja etapais – vaikystė, jaunystė, vidutinis amžius, pensijinis amžius ir visiška senatvė. Kol žmogus auga, riebalai nekaupiami, jie yra sunaudojami energijai gaminti – žmogus aktyvus, greitas, daug judantis, raumenys atlieka daug darbo, daug emocijų, meilės ir muštynės... biologinė oksidacija vyksta puikiai – žmogaus organizmas šiame gyvenimo etape aerobiškai aktyvus.

Riebalus žmogus ima kaupti tada, kai žmogus kažko pasiekia gyvenime – baigia mokslą, nusistovi darbiniai santykiai, sutvarkyta buitis – jaukūs namai, automobilis..., įkrenta į gyvenimo rutiną – mažiau viskuo domisi, mažiau sportuoja, mažiau skaito ir t.t. Ima kauptis riebalai. Be pasekmių riebalai yra kaupiami iki tam tikro lygio. Kai jis pasiekiamas, šis neišnaudotas ir sukauptas energetinis substratas tampa gera šėrykla virusams, bakterijoms, uždegiminiams procesams ir galų gale – tai gera dirva onkologijai. Ląstelėms dalintis yra geros sąlygos – organizmas pilnas prikauptų ir neišnaudotų energetinių substratų. Šiuo atveju onkloginė liga subalansuoja substratus – žmogus vėl tampa normalaus svorio, tačiau šis procesas nesustoja – toliau vėžys jau „valgo“ ir tai, kas nėra organizme perteklius, tai yra ima naikinti ir patį organizmą.

Jei žmogui pavyksta prašokti šį etapą sėkmingai – be onkologijos, insultų ar infarktų, tik su vienokiais ar kitokiais uždegimais ir negalavimais, tuomet ateina sekantis etapas – gerokai  pagyvenęs žmogus ima liesėti jau ir be onkologijos.

Mokslininkai  praktiniu būdu atsekė kūno masės kitimo laike dėsningumą, kurį nusako tokia formulė:

Nuo gauto skaičiaus imama  65 % ir 80 % . Gauti du skaičiai rodo pulso dažnumų ribas prie kurių vyksta  kūno masės deginimas – pulso koridorius, kuriame ima degti riebalai.

Pavyzdėlis. Jums 54 metai ir pulsas ryte tik nubudus 61. Tuomet :

Kuo žmogus vyresnio amžiaus, ir kuo didesnis jo pulsas tik nubudus, tuo žmogus greičiau pakliūna į šį „koridorių“. Pavyzdžiui, jauname amžiuje (24 metai, prie tokio paties nubudimo pulso), šis koridorius buvo nuo 88 iki 108 . Kuo žmogus labiau sensta, tuo šie pulso koridoriaus skaičiai mažėja, ir tuo startinis pulsas  tampa žemesnis, o tai reiškia, kad organizmas ima aktyviai deginti riebalus jau net ir ramybės būsenoje. Štai dėl ko seni žmonės ima liesėti  net ir visai be jokio fizinio krūvio. Jaunam žmogui reikia pakelti pulsą, kad pakliūtų į šį koridorių, senolis gi jame esti jau nuolat – jo pulsas tik nubudus jau be fizinio krūvio yra tame riebalų deginimo koridoriuje.

Svarbiausias faktorius, atspindintis riebalų deginimą organizme, yra širdies susitraukimų skaičius arba kitaip sakant – pulsas (konstantos 220 ir savo amžiaus mes negalime rinktis ir keisti). Riebalus organizme nuolat degina širdis, kuriai jie yra energetinis substratas. Kuo širdis dažniau ir stipriau plaka, tuo ji daugiau naudoja energetinio substrato.

Jei žmogus yra su dominuojančia parasimpatine VNS (antrasis minėtas straipsnio pradžioje) , tai vidutiniame amžiuje jis riebalus degins labai menkai ir todėl bus nutukęs. Ir atvirkščiai – žmogus su dominuojančia simpatine VNS svorio priaugs sunkiai. Senatvėje geresnėje padėtyje atsidurs tas, kuris vidutiniame amžiuje turėjo daugiau riebalų (jeigu sėkmingai prašoks visas su nutukimu susijusias ligas). Moterys tai gerai žino iš praktikos – tos, kurios vidutiniame amžiuje buvo labiau apkūnios, klimakterinį laikotarpį pergyvena nesunkiai, skirtingai nuo tų, kurios vidutiniame amžiuje buvo vis dar lieknos. Liaudyje sakoma: kol storas sudžius, liesas numirs. Štai dėl ko geriau jaučiamasi senatvėje, jei valgoma daugiau sočiųjų riebalų – sviesto, lašinių... Turbūt kiekvienas pasikapstęs savo atmintyje suras savo artimųjų ar pažįstamųjų tarpe senolių, kurie garbiame amžiuje mėgo labai riebius barščius su šonine, į kuriuos dar įsidėdavo grietinės ir po to valgydavo su rieke duonos, užteptos storai sviestu.

Na o toliau apie tai, kokį tą sviestą ant duonos tepti, kad sulaukti to natūralaus liesėjimo periodo ir sveikinimų iš miesto mero šimtojo gimtadienio proga. Taigi dar detaliau apie riebalus.

Riebalai – būtinas mūsų maisto komponentas ir pašalinti juos iš raciono negalima. Būtent riebalai yra mūsų organizmo energetinis rezervas, nes riebalus organizmui lengviausia kaupti, jie kompaktiški ir lengva juos vėliau panaudoti. Tiesa, kai kurią dalį energijos galima sukaupti ir angliavandeniuose, tačiau jei augalams tai sekasi puikiai, tai gyvūnams ir žmogui šis „sandėliukas“ gali priglausti tik nedidelį kiekį. Riebalai iš maisto dar yra ir statybinė medžiaga ląstelių membranoms ir kai kurioms kitoms biologinėms struktūroms.

Bet kurio riebalo molekulėje galima išskirti dvi dalis. Tai „uodega“, susidedanti iš dviejų ar trijų pakankamai ilgų riebiųjų rūgščių molekulių, ir „galva“, nusakanti riebalų funkciją organizme. Pavyzdžiui, tipiška neutralių riebalų molekulė (gyvulinio ar augalinio) susideda iš vienos „galvos“ (glicerino) ir trijų „uodegų“ – riebiųjų rūgščių molekulių. Todėl ir vadina tuos riebalus trigliceridais. Kitas svarbus riebalų tipas – fosfolipidai. Iš jų sudarytos ląstelių mambranos – visų gyvų ląstelių apvalkalai. Fosfolipidas turi dvi riebiųjų rūgščių „uodegas“ ir „galvą“, susidedančią iš fosforo rūgšties liekanos. Dar vienas riebalų tipas – ceramidai. Jie taip pat įeina į membranų sudėtį, be to tarnauja ir kaip signalų pernešėjai. Ceramido „galva“ susideda iš spirito sfingozino, o vienintelė „uodega“ – iš riebiosios rūgšties.

Riebiosios rūgštys – universali medžiaga riebalų kūrimui. Visai skirtinguose riebaluose, atliekančiuose visai skirtingas funkcijas skirtinguose organizmuose, galima rasti vienas ir tas pačias riebiąsias rūgštis. Toks jų universalumas leidžia organizmui taupyti energiją: vietoj to, kad jas kiekvieną kartą sintetinti iš bazinių elementų, jau gatavas atskirtas molekules  gali  tiesiog imti iš maisto trigliceridų. Kai kurias riebiąsias rūgštis mūsų organizmas jau net pamiršo kaip sintetinti ir ima jas tik iš maisto. Šios riebiosios rūgštys vadinamos nepakeičiamomis – linoleno, linoleninė ir arachidono (arachidono gali būti susintetinta iš linoleno r.r.).

Maisto produktų etiketėse dažnai randame riebalų užrašus „sotieji“, „mononesotieji“, „polinesotieji“, „hidrinti“. Dabar jau kai kuriose šalyse maisto produktų etiketėse nurodomi ir „transriebalai“. Koks skirtumas tarp tų riebalų, kokia organizmui nauda ar žala iš kiekvieno?

Terminai „sotieji“ ir „nesotieji“ sako apie riebiosios rūgšties molekulės „prisotinimo“ laipsnį vandeniliu.

Sočiojoje r.r. (1) visos vakansinės vietos yra užpildytos, o nesočiojoje r.r. yra dvigubos jungtys, kurios leidžia prisijungti papildomus vandenilio atomus. Jeigu dviguba jungtis yra tik viena, r.r. vadinama mononesočiąja, o jeigu dvi ir daugiau – polinesočiąja. Greta to labai svarbu yra tai, kad gamtinės nesočiosios r.r. yra tam tikros erdvinės konfigūracijos – cis(lot. vienoje pusėje) formos.  Cis formoje vandenilio atomai dviguboje jungtyje nuo anglies skeleto išsidėstę toje pačioje pusėje (2), todėl molekulė šioje vietoje yra išlinkusi. Cis forma turi izomerą-antrininką – trans (lot. priešais) formą, kurios molekulė skiriasi tuo, kad dviguboje jungtyje vandenilio atomai nuo anglies skeleto išsidėstę į abi puses – molekulė  tokiu atveju yra tiesi (3). Dėl savo neteisingos konfigūracijos riebiosios rūgštys trans formoje (transriebalai) negali pilnai atlikti savo funkcijos biologinėse struktūrose.

Kaip taisyklė, riebalai su dideliu kiekiu nesosočiųjų r.r. yra takūs ir jų skystėjimo temperatūra yra žemesnė, nei sočiųjų. Alyvuogių, saulėgrąžų, medvilnės, sojos, rapsų, turintys 75-90% nesočiųjų r.r., kambario temperatūroje išlieka skysti. Palmių, kakavos aliejus, gyvuliniai riebalai – jautienos, avienos, kiaulienos, turi tik 40-50% nesočiųjų r.r. ir kambario temperatūroje yra kieti.

Nesotieji riebalai mityboje yra svarbūs – visos nepakeičiamos riebiosios rūgštys yra nesočiosios. Bet visi nesotieji riebalai turi vieną didelį trūkumą – kuo daugiau aliejuje nesočiųjų r.r., tuo sunkiau jį laikyti. Ore ar kaitinant toks aliejus greitai apkarsta ir kietėja. Pavyzdžiui, sėmenų aliejus laikomas tamsiame butelyje išlieka skystas, bet jeigu jį papilsite plonu sluoksneliu atvirame ore (didesnis kontaktas su deguonimi), tai jis oksiduosis ir sudarys tvirtą plėvelę – tuo nuo seno naudojasi dailininkai ir staliai. Tas pats, tik kiek lėčiau vyksta ir su saulėgrąžų aliejumi, ir su kitais skystais aliejais. Kadangi pasaulyje aliejaus buvo ir yra gaminama daug, ir greit jis nesuvartojamas, o išsaugoti jį tinkamą pardavimui kaip maistą norisi, chemikai surado technologiją kaip aliejų hidrinti, tai yra iš pigaus aliejaus padaryti atsparius oksidacijai riebalus, naudojamus dabar margarino, konditerinių ir kulinarinių riebalų gamybai. 1901 metais prancūzo Polio Sabatje atradimu pasinaudojo vokietis Vilhelmas Normanas ir užpatentavo metodą kaip iš skysto aliejaus padaryti kietus riebalus. Kaitinant aliejų iki 200 laipsnių temperatūros ir praleidžiant pro jį vandenilio dujas, dalis nesočiųjų riebiųjų rūgščių prisijungia vandenilį ir tampa sočiosiomis.

Na ir pradėjo pasaulio labiausiai pažangieji kutenti gomurį šiuo naujuoju tepalu, užsimerkę giedodami, kad jaučia potyrį kaip ir nuo močiutės suplakto sviestuko. Pradžioje gydytojai nutarė, kad šis naujas produktas bus sveika alternatyva gyvuliniams riebalams, bet gydytojams nelabai buvo svarbu, kad hidrinant aliejų pasikeičia molekulių erdvinė padėtis – žymi dalis (iki 60%) nesočiųjų r.r. pakeičia cis formą į trans formą.

Kadangi naujieji riebalai buvo patogūs vartoti, nesioksiduodami ilgai laikėsi net ne šaldytuve, galima buvo daug kartų juos kaitinti, tai ir sukruto aktyviai juos naudoti „fast food“ gamintojai. Keletą dešimtmečių sėkmingai plito šis tepalas po pasaulio virtuves, kol 1993 metais žurnale „Lancet“ nepasirodė U.Villet straipsnis apie transriebalų poveikį didelio ir mažo tankio lipoproteinų santykiui – margarinai didina riziką susirgti ateroskleroze. Savo tyrinėjimus jis parėmė eksperimentiniais faktais – išanalizavo 85 000 sveikų moterų, kurios vartojo daug margarino, sveikatos pokyčius per 8 metus.

Tyrimai parodė, kad transriebalai  elgiasi kitaip nei cis formos riebalai ne tik keptuvėje, bet ir žmogaus organizme. Pavyzdžiui, atsiradę ląstelių membranų fosfolipidų sudėtyje, jie įtakoja taip vadinamų transmembraninių baltymų darbą, o tai sutrikdo signalų perdavimą, pavyzdžiui, hormonams veikiant receptorius, nes receptoriai kaip tik ir yra sudaryti iš tų transmembraninių baltymų. Nuo to kenčia medžiagų pernešimas į ląsteles, nes molekulių pernešimo kanalai irgi yra sudaryti iš transmembraninių baltymų. Kadangi fosfolipidai yra žaliava imuninės sistemos reguliatorinių molekulių sintezei, transforma fosfolipiduose sutrikdo ir uždegiminių procesų biochemiją. Transriebalų žalingas poveikis dar vis studijuojamas, tačiau jau šiandien yra žinoma, kad margarinai (transriebalai) ne tik padidina aterosklerozės riziką, bet gali būti ir 2 tipo diabeto, nutukimo, chroniškų procesų priežastimi.

Kaip toliau elgtis perskaičius šią informaciją ir suvokus ką ja norima pasakyti? Skaityti ne tik tokius straipsnius, kaip šis, bet ir etiketes prekybos centruose. Jeigu sudėtyje yra hidrinti riebalai (majonezai, čipsai, sausainiai, tortai, apkepti tešloje pusfabrikačiai – kotletukai , žuvies pirštukai...), palikti šį produktą tiems, kuriems suvokimas ateina per kojas.

Šiek tiek transriebalų galima sutikti ir natūraliuose produktuose, pavyzdžiui, pieno produktuose – atrajojančių gyvūnų skrandyje gyvenančios bakterijos moka transformuoti riebalus. Tačiau piene transriebalų yra tik pėdsakai, lyginant su tuo, kiek jų yra "patobulintame" maiste, kurį šlamščia šiuolaikinis maisto kokybe nesirūpinantis žmogus.

Ir pabaigai pora minčių apie mirtį ir riebalus. Kada žmogus  mirs vidutiniame amžiuje?

Kada dažniausiai ištinka žmogų infarktas? Kaip taisyklė, pirmas stumtelėjimas jo linkme būna koks nors didelis stresas. Streso metu širdies susitraukimų skaičius labai padidėja ir tuomet širdis turi būti labai gerai aprūpinama deguonimi ir riebiosiomis rūgštimis. Jeigu žmogus sunkiai ima riebalus iš savo resursų (sergantis diabetu, su dominuojančia parasimpatine VNS, anaboliniai procesai vyksta aktyviai – angliavandeniai intensyviai dedami į riebalų sandėlius), štai tuomet tą vidutinio amžiaus storulį  ir ištinka infarktas. Infarktas gali ištikti ir normalaus sudėjimo žmogų, jei medžiagų apykaita vyksta taip, kad endogeninių riebalų naudojimas apribotas.

Kada žmogus mirs senatvėje?

Ši mirtis dar vadinama laiminga mirtimi – atsigulė ir užmigo. Ši mirtis ištinka tada, kai organizmas sudegina visas riebalų atsargas (miego pulsas pakliūna į riebalų deginimo koridorių, o senolio šaldytuve virtuvėje tik „antisklerotinis“ liesas kefyras, o po stalu bulvių pintinė).

Štai dabar ir pagalvokite į kokią ateitį skubate, kai prisiklausote pasakų apie cholesterolio ir kitų sočiųjų riebalų žalą, ir tik retkarčiais vartojate aliejų.