Kodėl nuo mūsų slepiama, kad žmonijai jau milijonas metų?

Pagal evoliucijos teoriją, priimtą šiuolaikiniame moksle, homo sapiens atsirado Afrikoje maždaug prieš 100 tūkstančių metų. Tačiau per paskutinius dvejus amžius archeologai aptiko kaulų ir kitų daiktų, kurie rodo, jog į mus panašūs žmonės Žemėje gyveno prieš milijonus metų. Mokslių dogmų sergėtojai atkakliai apsimeta, kad tokių "neteisingų" radinių nėra ir negali būti - juk jie prieštarauja daugelio mokslininkų požiūriui į senovės istoriją ir žmonijos atsiradimo ištakas. Nepaprasti atradimai klaidingais, o tyrinėtojų, bandančių įrodyti savo tiesą, karjera paprasčiausiai sužlugdoma.

Virginijos Stin-Makintair persekiojimas

XX amžiaus 7-ame dešimtine tyje archeologai Žuanas Apenta Kamačas ir Sintija Irvin-Viljams Meksikoje esančioje Chjetlako vietovėje aptiko akmeninius darbo įrankius, kuriuos galima prilyginti geriausiems kromanjoniečių kultūros Europoje pavyzdžiams. Radinys nebūtų niekuo išsiskiriantis, jeigu Amerikos geologijos tarnybos darbuotojų Haroldo Meldo ir Virginijos Stin-Makintair bei mokslininko Roaldo Frikselo iš Vašingtono universiteto nustatytas radinių amžiaus - apie 250 tūkstančių metų.

Sintija Irvin-Viljams suabejojo šia data, nes pagal klasikinę teoriją protingas žmogus Amerikos žemyne galėjo atsirasti ne seniau kaip prieš 22-25 tūkstančius metų. Ji pareikalavo atlikti pakartotinius tyrimus, kurie parodė tą patį rezultatą. Klaidos negalėjo būti, nes tyrėjai nepriklausomai vienas nuo kito taikė keturis skirtingus pavyzdžių amžiaus tyrimo metodus.

Tačiau evoliucijos teorijos šalininkai vis tiek atsisakė patikėti tyrimo rezultatais. Jeigu būtų pripažinta, kad radinių amžius tikrai yra 250 tūkstančių metų, tai būtų susprogdinę ne tik visą Naujojo Pasaulio antropologiją, bet ir visą žmogaus kilmės teoriją. Juk oficialusis mokslas teigia, kad žmogiškos būtybės, gebančios pasigaminti darbo įrankius, kurie buvo aptikti Chjetlake, paprasčiausiai negalėjo atsirasti seniau kaip prieš 100 tūkstančių metų, ir tai įvykti galėjo tik Afrikoje. Stin-Makintair ir jos kolegų publikacija buvo sulaikyta keliems metams. Pirmą kartą ji buvo pristatyta 1975-ais metais vykusioje antropologijos konferencijoje.

Po keturių metų Stin-Makintair redaktoriui Fulbraitui, kuris rengė knygą su jos straipsniu, parašė: „Archeologai sukėlė didelį triukšmą dėl Chjetlako. Iš antrų lūpų išgirdau, kad įvairūs šios profesijos atstovai mane laiko: 1) nekompetentinga; 2) liežuvautoja; 3) oportuniste; 4) negarbinga; 5) kvaile. Akivaizdu, jog nė viena ši nuomonė nepagerina mano profesinės reputacijos! Vienintelė mano viltis apginti savo gerą vardą - išspausdinti straipsnį apie Chjetlako radinius, kad žmonės patys galėtų spręsti apie faktus“. Deja, atsakymo į šį laišką ji nesulaukė, knyga nebuvo išleista, netgi rankraščiai nebuvo grąžinti.

Ir tik 1981 metais Virginijos Stin-Makintair, Roaldo Frikselo ir Haroldo Meldo straipsnis buvo išspausdintas žurnale „Quaternary Research“. Jame buvo įrodinėjama, kad žmonių gyvenvietės Chjetlake amžius yra 250 tūkstančių metų. Tačiau Sintija Irvin-Viljams ir dauguma amerikiečių archeologų ir toliau neigė šį amžių, kurį nurodė Stin-Makintair su kolegomis.

Ši priešprieša Virginijai Stin-Makintair baigėsi asmeniniais įžeidimais, persekiojimais darbe, įskaitant finansavimo nutraukimą. Dėl to moteris neteko darbo ir galimybės tęsti mokslinius tyrimus. Jos reputacija buvo stipriai sugadinta.

Šis įvykis visam pasauliui suteikė galimybę pamatyti, kaip moksle elgiamasi su nepatogia informacija.

Byla sunaikinta

Dar anksčiau, 1953-1955 metais, Tomas Li, Kanados Nacionalinio muziejaus antropologas, atliko kasinėjimus Šegujandache, Hurono ežere esančioje Manitulino saloje. Atsitraukiančio ledyno suneštame akmenų sluoksnyje buvo aptikti akmeniniai darbo įrankiai. Tai reiškia, kad šiame regione žmonės gyveno prieš ar per paskutinį ledynmetį Siaurės Amerikoje, todėl šių įrankių amžius yra 75-125 tūkstančiai metų. Si išvada prieštaravo oficialiai teorijai, kad žmonės šioje teritorijoje atsirado ne seniau kaip prieš 25 tūkstančius metų. Pasekmių ilgai laukti nereikėjo.

Štai ištrauka iš Tomo Li atsiminimų knygos: „Gyvenvietės atradėjas (pats T. Li) buvo atleistas iš darbo ir ilgai negalėjo susirasti kito darbo, jo publikacijų spausdinimas buvo nutrauktas, keletas autoritetingų veikėjų iš „braminų“ (mokslininkų elito) sluoksnio apie jo radinius pateikė neteisingas išvadas; daug artefaktų išnyko Kanados Nacionalinio muziejaus saugyklose; už atsisakymą atleisti iš darbo atradėją Nacionalinio muziejaus direktorius (daktaras Džekas Rosas), kuris rengėsi išspausdinti monografiją apie senovės žmonių gyvenvietę, pats buvo atleistas iš darbo; žinomi ir galingi oficialaus mokslo atstovai stengėsi perimti tik kokius šešis pavyzdžius iš Šegujandacho, kurie niekam nebuvo paslaptis, o gyvenvietės vietoje buvo įkurta turistų stovyklavietė. Šegujandachas būtų privertęs „braminus“ prisipažinti, kad jie nėra visažiniai. Tai būtų juos privertę perrašyti beveik visus vadovėlius šia tema. Byla turėjo būti sunaikinta, ir ji buvo sunaikinta“.

Pėdsakai Lajetolyje

Nors mokslo šulai atkakliai priešinasi, tačiau visuomenė sužino vis daugiau faktų, liudijančių, kad žmonijos istorija yra kur kas senesnė nei rašoma vadovėliuose.

1979 metais ekspedicija, kuriai vadovavo Merė Liki, tyrinėjo Lajetolio vietovę Tanzanijos šiaurėje. Suakmenėjusiame vulkaninių pelenų sluoksnyje buvo aptikti pėdsakai, visiškai identiški pėdsakams, kuriuos galėjo palikti šiuolaikinis žmogus. O sluoksnio, kuriame pėdsakai buvo aptikti, amžius - nuo 3,6 iki 3,8 milijonų metų.

Žurnale „National Geographic“ buvo išspausdintas Merės Liki straipsnis „Pėdsakai ant laiko dulkių“. Autorė citavo Pietų Karolinos universiteto mokslininką, pėdsakų specialistą Luisą Robinsą, kuris pasakė: „Jie, aptikti tokiame sename tufe, atrodė tokie žmogiški, tokie šiuolaikiniai“. Merė Liki buvo įsitikinusi, kad Lajetolyje pėdsakus paliko žmonių protėviai: „Mažiausiai prieš 3,6 milijono metų, pleistoceno epochoje, tas, kurį laikau tiesioginiu žmogaus protėviu, vaikščiojo visiškai išsitiesęs ant dviejų kojų laisva eisena. Jo pėdos forma buvo tokia pat, kokia ir mūsų“.

Straipsnis moksliniame pasaulyje sukėlė audringą polemiką. Merę Liki palaikė garsus antropologas Raselas Tatlas iš Čikagos universiteto, kuris tvirtino: „Pėdsakų forma nesiskiria nuo pėdsakų, kuriuos palieka dideliais žingsniais einantis žmogus, pripratęs vaikščioti basomis“.

Jų oponentai evoliucionistai Šternas ir Susmanas buvo įsitikinę, kad pėdsakus Lajetolyje paliko į beždžionę panašus australopitekas. Jie darė prielaidą, kad labai seniai gyvenę hominidai ėjo per vulkaninius pelenus, pirštus pasukę po pėda, kaip kartais daro šimpanzės. Jiems atrodo visiškai neįmanomas faktas, kad daugiau kaip prieš 3,5 milijono metų Žemėje galėjo vaikščioti žmogus, savo išvaizda panašus į šiuolaikinį žmogų.

Šis mokslinis ginčas iki šiol nėra baigtas.

Uždraustoji archeologija

Jau mūsų amžiuje kilo skandalas, susijęs su daug triukšmo sukėlusia knyga „Uždraustoji archeologija“. Ją parašė amerikiečiai artefaktų tyrinėtojai Maiklas Kremo ir Ričardas Tompsonas. Šioje knygoje aprašyti ir išanalizuoti nepaprastų radinių atvejai, kurie įrodo, jog šiuolaikinis žmogus atsirado žymiai anksčiau nei yra priimta manyti. Prieš keletą metų medžiaga iš šios knygos buvo panaudota NBS televizijos kanalo laidoje „Žmogaus kilmės paslaptis“. Si laida mokslinėje bendruomenėje sukėlė tikrą audrą. Televizijos korporacijos vadovų adresu plūstelėjo srautas laiškų iš supykusių mokslo šviesulių, kurie knygos ir programos autorius vadino apgavikais, o pačią programą - mistifikacija. Šie mokslininkai netgi kreipėsi į federalinę ryšių komisiją, reikalaudami, kad būtų nutrauktas šių laidų rodymas.

Vis tik norisi tikėti, kad ateityje garbingas tyrinėtojų, išdrįsusių publikuoti informaciją apie „nepatogius“ artefaktus, vardas bus reabilituotas, o žmogaus kilmės istorija - peržiūrėta.