Maisto kompanijų tikslas – sušerti visą tą mėšlą vartotojams

Visa maisto industrija iš paskutiniųjų stengiasi, kad mes neturėtume galimybės kontroliuoti tai ką valgome. Kad naivūs žmogeliai rytų žoles ir gautų iš to didžiulį pasitenkinimą. O kompanijų tikslas – sušerti visą tą mėšlą vartotojams, apeinant reikalavimus nurodyti sudėtines dalis, iš kurių gaminamas tasai pašaras.

Pradėkime nuo pirmojo „slapto ingridiento“.

Laikraščiai – puikus dalykas. Dar puikiau, kai jų nėra, kai viską galima skaityti kompiuteryje, planšetėje, telefone ar apskritai supermodernia kavos malimo mašinėle. Niekam ne paslaptis, kad internetas baigia sužlugdyti visą laikraščių industriją. Smogęs ir gretimai pramonės šakai – popieriaus gamybai. Į kurią buvo investuotos milžiniškos sumos, kurioje dirba daugybė žmonių.

Kokį tai turi ryšį su maistu? Tuojau papasakosiu.

Kur dedasi visa celiuliozė, kurią gamina neįsivaizduojamais kiekiais? Paaiškinsiu – ją sušeria jums.

Tai daro visi. Sirupas blyneliams Aunt Jemima? Celiuliozė. Pyragaičiai Pillsbury? Celiuliozė. Spurgos Kraft’s? celiuliozė. Pusryčiai Sara Lee? Celiuliozė. Sūris hamburgeriuose? Celiuliozė. Celiuliozė, celiuliozė, visur ta sumauta celiuliozė.

Celiuliozė paaiškėjo esanti puikiu užpildu, produktų gamintojai su malonumu pakeičia ja nereikalingus ir brangius miltus bei aliejų. Celiuliozė yra trečdaliu pigesnė, ji valgoma ir nenuodinga. Ir FDA nedega troškimu kaip nors riboti jos naudojimą, tiksliau – riboja maksimalų jos turinį maisto produktuose. Jos pilna visur, netgi organiniame maiste. Galų gale, juk tai irgi šiokia tokia organika. Tačiau celiuliozė – ne maistas, tai tik priedas, neturintis jokios maistinės vertės. Įvertinti jos privalumus galėtų nebent dietos besilaikantys bebrai.

Jūs nepatikėsite, tačiau medienos kiekis duonoje gali būti daugmaž toks pats, kaip pjaustymo lentoje, ant kurios ta duona raikoma.

Toliau. Koks pats naudingiausias gėrimas daugeliui žmonių? Apelsinų sultys? Jas netgi rekomenduojama gerti, kad išvengtumėte peršalimo. Tiesiog vaistai kažkokie, o ir ant įpakavimo stambiomis raidėmis rašoma – 100 procentų natūralios. Ne iš koncentrato. Be cukraus…

Ir kodėl gi tuo nepatikėjus? Tai jums ne kokia nors dešra iš tualetinio popieriaus. Viskas paprasta – paimamas apelsinas, paimamas mokesčių agentas, sugebantis išsunkti iš apelsino viską, iki paskutinio lašo. Rezultatas supilstomas į atitinkamą tarą ir dedamas ant parduotuvių lentynų. Maždaug taip… Išskyrus, galbūt, mokesčių agentą. Argi ne?

O kaip dėl to, kad „šviežiai išspaustos sultys“ gali būti tinkamos vartoti metus laiko ir patiria gamybos metu tokius procesus, nuo kurių netgi Frankenšteinui plaukai piestu pasistotų?

Ar niekad nepastebėjote, kad kiekviena pakuotė savo skoniu yra absoliučiai identiška viena kitai (arba šiek tiek skiriasi, priklausomai nuo gamintojo). Visada. Bet kuriuo metų laiku. Nežiūrint į tai, jog skelbiama, kad sultyse nėra priedų ir konservantų.

Procesas iš tiesų prasideda nuo sulčių spaudimo iš apelsinų. Tačiau tai – pirma ir paskutinė proceso dalis, kurią galima būtų pavadinti normalia. Išspaustos sultys patenka į gigantiškus bakus, iš kur išpumpuojamas deguonis. Tai leidžia išsaugoti sultis metus laiko. Ir būtent dėl to apelsinų sultys guli lentynose apskritus metus, nepriklausomai nuo sezono.

Procesas turi tiktai vieną minusą (gamintojo akimis žiūrint) – jis sunaikina skonį. Viskas, kas lieka – tai tik vandeninga vaisinė masė su popieriaus skoniu. Kas belieka gamintojui? Elementaru. Suteikti sultims reikalaujamą skonį, pasitelkus taip vadinamą „skonio paketą“ (flavor pack), kuriuos gamina tos pačios chemijos kompanijos, kurios kuria kvapus jūsų dezodorantams ir kvepalams. Po to reanimuotas skystis su popieriaus skoniu išpilstomas į tarą ir keliauja į parduotuves.

Ir dėka skylės įstatymuose – gamintojai netgi neprivalo viso to skelbti ant pakuotės.

Visi restoranai, pardavinėjantys hamburgerius, iš kailio neriasi, kad įtikintų mus savo kotletų švarumu ir natūralumu. Pavyzdžiui – McDonalds („visi mūsų kotletai pagaminti iš 100 procentų jautienos, kurią tiekia fermeriai, kuriems nežinia kokia kontora išdavė leidimus, tiekti mums jautieną“) arba Taco Bell („kaip ir bet kuri amerikietiška jautiena, mūsų jautiena gaunama iš fermų, sertifikuotų žemės ūkio departamento ir pereina mūsų vidinę inspekciją“). Minėtos firmos pasirengusios pasirašyti dėl kiekvieno permalto mėsgalio natūralumo. Jų patosas dėl kokybės ir natūralumo daro įspūdį. Ir, apskritai paėmus, išskyrus išties retus atvejus, kai mėsa būna užkrėsta žarnyno lazdelėmis, mėsa iš tiesų būna švari. Problema slypi tame, kaip ji išvaloma.

Amoniakas. Tas pats, kuris įeina į trąšas ir unitazų valymo priemones. Žarnyno lazdeles jis iš tiesų puikiausiai sunaikina, o ir žiurkes gali puikiausiai išnaikinti. Taip kad buvo sugalvotas procesas, kurio metu kotletai perleidžiami per vamzdį, kuriame jie apipurškiami amoniako garais. Apie tai niekas nesusiprotėja, išskyrus retus atvejus, kai faršas realiai pradvoksta amoniaku tiek, kad klientas sugrąžina nupirktą projektą.

Apdorojimo amoniaku procesą sugalvojo kompanija Beef Products inc, kad galima būtų apdoroti pačius pigiausius gyvūnų vidurius, naudojamus farše vietoje brangiai kainuojančių filė atraižų, kurias naudojo konkurentai (ir kurias, kaip skelbia firmos, iki šiol tebevartojame mes visi, aha). Galiausiai paklausa minėtos firmos produkcijai pakilo iki tokio lygio, kad ji tiekia 70 procentų hamburgerių. Ačiū amoniakui.

Netgi nežiūrint į aukščiau pateiktą informaciją apie celiuliozę, seilių išsiskyrimo, žvelgiant į, tarkime, pyragaičius su mėlynėmis, išvengti sunkoka. Celiuliozė, galiausiai, yra neutrali – bala jos nematė. Užtat uogos – sveiko maisto kvintesencija iki tokio lygio, kad jos paprasčiausiai neturi teisės būti tokiomis skaniomis.

Jei turėsime galvoje, kad mėlynės dedamos į tiek daug įvairiausių produktų, darosi keista, kad nesimato aplinkui, kiekviename žingsnyje, mėlynių plantacijų.

O bėda tame, kad iš visų jūsų vartojamų mėlynių tiktai mikroskopinė dalis atkeliavo iš plantacijų. Jei apskritai atkeliavo.

Produktų, „su mėlynėmis“ analizė byloja, kad gamtoje tokios mėlynės neegzistuoja. Pasitaikančios keksuose skanios ir sultingos uogos yra 100% dirbtinės. Pagamintos, naudojant įvairiausias kombinacijas iš sirupo, krakmolo, tirštiklių, maistinių dažiklių ir „identiškų natūraliems“ skonių, kurių pavadinimai susideda iš daugybės raidžių bei skaitmenų.

Įteisinti sukčiai puikiai darbuojasi: reikia būti diplomuotu chemiku, kad juos galėtum pagauti sukčiaujant. Kažkuria prasme apie tai galima susiprotėti, pasižiūrėjus į produkto sudėtį, tačiau gamintojai mėgsta švaistytis klaidinančiais terminais.

Skirtumas tarp tikrų uogų ir dirbtinių, suprantama, didžiulis. Dirbtinės gali būti saugomos nepalyginamai ilgiau negu natūralios ir yra žymiai pigesnės tiek gamintojams, tiek ir pirkėjams. Tačiau esmė čionai ta, kad jose, skirtingai nei natūraliose, nėra absoliučiai nieko naudingo sveikatai. Kas visiškai netrukdo gamintojams užlipdyti ant etikečių realių uogų paveiksliukus ir prirašinėti lozungų apie mėlynių naudą, nežiūrint į tai, kad produkte tų mėlynių visiškai nerasta.

Puiki naujiena – pagal įstatymą gamintojai privalo nurodyti, kad mėlynės – netikros. Prasta naujiena – įstatymas nutyli, kokiu konkrečiai būdu gamintojas gali pateikti vartotojui tą informaciją, tad gamintojai išnaudoja šią skylę su didžiausia fantazija. Tarkime, mėlynių dribsniai Kellogs: nežiūrint į tris nupieštas uogas ant dėžutės, gamintojas netgi neslepia to fakto, kad produktas atrodo kaip nelabai teužmaskuotas celiuliozės briketas, vietomis aptepliotas faršu.

Betty Crocker arba Target nuėjo kitu keliu. Jie prideda vos juntamą kiekį natūralių mėlynių į savo produktus, kas suteikia jiems teisę reklamuoti „natūralų skonį“ ir kitus natūralių uogų privalumus, o didžioji tų uogų dalis yra, aišku, dirbtinės.

Arba galima pasirinkti metodą „eikit visi subinėn“, kuriuo naudojasi General Mills, gaminanti dribsnius Total Blueberry Pomegranate. Visa rėksmingo pavadinimo idėja, nuo kurios visas marketingo skyrius patyrė orgazmą, esmė – kad į dribsnius dedama s milžiniškas kiekis mėlynių ir granatų. O realybėje visos mėlynės – netikros ir jums geriau jau nežinoti, iš ko gaminami „granatai“.

Pirkti „laisvų vištų“ kiaušinius – geriausias būdas pasijausti atsakingu pirkėju, šitie kiaušiniai guli kiekvienoje parduotuvėje ir kainuoja brangiau už tuos, kuriuos gamina gigantiški ir piktadariški, vištų neapkenčiantys paukštynai. Vadinasi, nėra prasmės pirkinėti „įprastų“ kiaušinių, pirkti reikia tik „laisvų vištų“ produkciją. Tiesa, niekas nežino, ką tai reiškia. Visi įsitikinę, kad paukščiai turi gyventi adekvačiose sąlygose, kuo jie laisvesni, tuo geriau. Tai kodėl gi nepaskatinus fermerių, suprantančių, kas yra laisvė, ir nepirkti „laisvų“ vištų, kurmių ir t.t. mėsos?

Realiai gi žodžiai gali būti labai gražūs, bet nieko nereikšti. Originalia prasme „laisvas“ (free range) reiškia tai, kad neegzistuoja tvoros ir kitokie apribojimai. Pasąmonė būtent tokį vaizdą ir piešia. Laisvos vištos, laisvai vaikštinėjančios ir dedančios laisvus kiaušinius. Kažkur antrame plane groja bandža…

Realybėje, neskaitant mėsinių vištų, terminas free range nereiškia absoliučiai nieko. Pagal įstatymą netgi jūsų šokoladukas gali būti vadinamas „laisvu snikersu“. Tiesiog gamintojai žino, kokie mes tampame laimingi, išgirdę magišką mantrą ir naudojasi tuo pilnu pajėgumu. Tokios fermos niekuo nesiskiria nuo didžiųjų paukštynų kalėjimų. Tik vietoje kamerų vištoms sudaroma šiek tiek mielesnės sąlygos.

Pamažu, bet užtikrintai žmonės pradeda judinti smegenis ir suprasti realijas, susijusias su „laisve“. Maža to, tuos gamintojus, kurie pernelyg apsimeluoja, kartkartėmis pasiunčia už grotų. Ir vis dėlto, niekas nesikeičia.

Riešutai, mažinantys riziką susirgti širdies ligomis. Jogurtai, gerinantys virškinimą ir didinantys imunitetą. Vaikų maistas, apsaugantis jūsų vaiką nuo netipiško dermatito… Kad ir kas tai bebūtų per daiktas… Tokių produktų šiandien galima rasti visur, ir, atvirai kalbant, kodėl gi jų nenusipirkus? Juk vis tiek valgome jogurtus, tai kodėl nevalgyti su nauda sveikatai?

Belieka tiktai stebėtis, iš kur atsiranda visi tie stebuklingi gydantys produktai. Vakar tai buvo paprasčiausi riešutai, o šiandien jie ir infarktą gydo, ir diabetą… Matyt, kažkokiuose sveikatos apsaugos mokslo tyrimo institutuose pasitaikė nepaprastai produktyvi diena.

Arba mus visus eilinį kartą išdūrė.

Realybėje didžioji dauguma produktų, atseit turinčių gydomųjų savybių, susiję su senoviniu menu akiplėšiškai meluoti. Stebuklingų jogurtų gydomąsias savybes gali paneigti bet kuris studentas medikas. Bet kodėl gi gamintojai ir toliau taip įžūliai mums tebemeluoja?

Viskas prasidėjo 2002 metais, kai visa eilė paprastų ir niekuo neišsiskiriančių maisto produktų staiga įgavo supergalių. FDA, organizacija, reguliuojanti tokius klausimus, sugalvojo naują apgavysčių rūšį, kurią pavadino „kvalifikuotais pareiškimais apie naudą sveikatai“ (qualified health claims). Eilinis marketingo triukas, kuriuo gali pasinaudoti marketologai, jeigu jų produkcija atitinka tam tikrus kriterijus. Naujiena buvo tik ta, jog dabar reikia mokslininkų pritarimo, kad produktas įgautų vienokią ar kitokią naudą sveikatai.

Paprasčiau kalbant, dabar pakanka tiktai sumokėti pinigų Las Vege prasilošusiam žmogui su baltu mokslininko chalatu, kad jis patvirtintų, jog jūsų gaminamas maistas staiga tapo stebuklingu ir tuo žmogumi bus patikėta, nepriklausomai nuo kitų nuomonių. Ir konvejeris pradeda suktis.

Kiekviena korporacija apsirūpino savais mokslininkais, kurie savo publikacijose skelbia būtent tai, ko reikia, kad galima būtų prastumti reikiamą produkciją.

Aš negaliu tvirtinti, kad visi teiginiai apie vieno ar kito kramtalo gydomąsias savybe – tai melas. Tokių tikriausiai irgi nemažai. Tačiau jų praktiškai neįmanoma atrasti toje kliedesių lavinoje. Gerbiami maisto gamintojai, gal jau užteks meluoti? Koks jums skirtumas, mes vis tiek viską suvalgysime, kad ir ką jūs parašytumėte ant savo dėžučių. Galų gale, juk ir tabaką rūko žmonės – savanoriškai!