Motušė Barker - Gangsterių “Karalienė”

„Atminkite, vaikai, jūs turite mokėti daryti tik tris dalykus: skaityti, rašyti ir šaudyti. Kas dėl įstatymų, tai jie – ne jums. Įstatymai sukurti tam, kad juos pažeidinėtų...“

Smuiko pamokos

Taip savo atžalas mokė ponia Arizona Doni Klark, nusikaltėlių pasaulyje labiau žinoma kaip Motušė arba Ma Barker.

Arizona Klark gimė 1862 metais Misurio valstijos Springfildo mieste nusigėrusio fermerio šeimoje. Motina buvo labai religinga, todėl kasdien versdavo dukrą skaityti Bibliją ir kažkodėl mokė ją griežti smuiku. Ko gero, manė, kad tas mokslas kartu su tikėjimu padės mergaitei išeiti į žmones (istorinės asmenybės - paranormal.lt).

Tačiau Arizonai nepatiko nei viena, nei kita. Savo kelią “į žmones” ji įsivaizdavo visiškai kitaip; ją auklėjo masinė, “geltonoji” literatūra, kuri pasakojo apie sėkmingus gangsterius ir jų drauges, apie plėšimus ir prievartą.

Būdama dešimties, mergaitė metė mokyklą ir savaitėmis negrįždavo namo. Kuo ji užsiėmė dešimt metų, nežinoma, bet, sulaukus dvidešimties, mergina ištekėjo už tokio Džordžio Barkerio, juodadarbio, girtuoklio, kaip ir jos tėvas.

Barkeris garsėjo ne tik polinkiu į alkoholį, kaip, beje, ir jo žmona, bet ir silpnu charakteriu. Tai leido poniai Barker labai greitai suimti jį į nagą.

“Apokalipsės raiteliai”

Nepaisant skurdo ir neblaivaus gyvenimo būdo, sutuoktiniai Barkeriai labai greitai susilaukė keturių fiziškai sveikų sūnų: Germano, Loido, Artūro ir Fredo. Žinoma, vaikai buvo panašūs į savo tėvus - kai jie pradėjo lankyti mokyklą, tai greitai ir pelnytai mokytojai juos ėmė vadinti “Apokalipsės raiteliais”. (Po kelerių metų šis pavadinimas jau mirgėte mirgėjo policijos suvestinėse.) Visas ketvertas išsiskyrė velniška energija, nepakantamu aplinkiniams ir troškimu praturtėti. Visa tai, ypač aistrą praturtėti bet kokia kaina, labai palaikė motina.

Mokyklą vaikučiai lankė neilgai ir labai formaliai - daugiausia juos auklėjo gatvė, mamytė, kurią jie vadino “Ma Barker”. Ma mokė, kad apiplėšti praeivį - ne nuodėmė, o “kompensacija” už kenčiamas iš aplinkinių nuoskaudas, kad nuvaryti automobilį - būtinybė, o paskesnis jo pardavimas vogtų daiktų supirkėjams - tai tik lengvas būdas užsidirbti.

Tos pamokos nenuėjo veltui. Vaikučiai nuo mažumės praėjo visas tikrų nusikaltėlių vystymosi stadijas ir netrukus tapo tikrais profesionalais.

Vaikai narvelyje

Tuo metu velniška šeimynėlė po daugybės kraustymosi įsikūrė Oklahomos valstijos Taisos mieste, kur vyras rado darbą geležinkelyje. Ma Barker tada taip pat galutinai apsisprendė dėl savo užsiėmimų - jos namai tapo tikra “irštva” - nusikaltėlių, pabėgusių katorgininkų prieglauda ir vogtų daiktų supirkimo centru. O sūnūs, semdamiesi patirties, ėjo vis toliau ir toliau slidžiu nusikaltimų keliu: iš pradžių jų aukomis buvo vieniši praeiviai ir neturtingi prekeiviai miesto pakraščiuose, paskui - centrinės juvelyrinės parduotuvės ir galiausiai bankai bei inkasatorių automobiliai. Visuose savo sūnų “žygdarbiuose” Motušė Barker dalyvavo labai aktyviai, padėdavo planuoti eilinį apiplėšimą ir skrupulingai pasiimdavo savo dalį. Tuo metu ji turėjo daugybę pažįstamų tarp “įteisintų vagių”, kurie buvo pasiryžę už tam tikrą
atlygį pasidalinti savo kriminaline patirtimi ar net sudalyvauti tokioje “veikloje”. Netrukus daugelyje JAV pietų ir pietvakarių rajonų miestų pasirodė Motušės Barker ir jos vaikučių portretai su pasiūlymais sumokėti didelę premiją už jų suėmimą.

Žinoma, ilgai taip tęstis negalėjo. Netrukus trys iš keturių ponios Barker sūnų pateko į kalėjimą ilgiems ilgiems metams.

Pirmoji mirtis

Ponia Barker pergyveno dėl sūnų, bet jai nekilo minčių pabandyti apsaugoti nuo nusikaltėlių gyvenimo paskutinio laisvėje likusio sūnaus Germano. Ji pritarė jo “veikloms” gaujose. 1926 metais Germanas dalyvavo eiliniame banko užpuolime. Kai policininkų būrys apsupo banditus, Germanas buvo sužeistas, bet jam pavyko išsigelbėti. Tačiau tų pačių metų rudenį jis vėl įsivėlė į nusikaltimą - apiplėšė bakalėjos parduotuvę Niutono mieste, Kanzaso valstijoje. Po apiplėšimo skubėjo palikti miestą nuvarytu automobiliu kartu su savo bendrais. Miesto pakraštyje šerifas bandė sustabdyti skriejantį automobilį, bet Germanas pakirto jį automato serija.

Kitą dieną kaimyniniame miestelyje Germanas pateko į policijos pasalą. Atsišaudydamas jis iššaudė ir automato, ir pistoleto apkabas, tada iš švarko kišenės išsitraukė savo talismaną (šovinį, kurį vadino “laimingu”) ir nusišovė...

Kai Motušė Barker sužinojo apie tokią “gėdingą” sūnaus mirtį, ji buvo šokiruota. “Barkeriai taip nesielgia”, - pareiškė ji ir nebekalbėjo apie Germaną, užtat užsiėmė kitų trijų atžalų ištraukimu iš kalėjimo.

Tuo laiku poniai Barker prasidėjo rimtos problemos su galva. Pirmas vyras seniai buvo miręs, antrą jos pačios įsakymu nužudė “bendražygiai”, kad “nereikėtų veltui šerti”. Sulaukusi penkiasdešimties, ponia Barker virto lesbiete, turinčia polinkį į sadizmą. Draugeliai gaudydavo gatvėse jaunas merginas ir atvesdavo jai, kurias netrukus nužudydavo, o lavonus skandindavo aplinkiniuose ežeruose.

Motušės Barker sūnūs, išskyrus Artūrą, būdami kalėjime, taip pat pakeitė lytinę orientaciją.

“Vargšė motina”

Taigi Motušė Barker pradėjo rūpintis savo atžalų išlaisvinimu. Pinigus, gautus už vogtų daiktų pardavimą ir iš už prieglobstį dėkingų banditų, ji leido advokatams ir daugybei peticijų vyriausybei, kuriose skundėsi per daug ilgomis bausmėmis ir prašė išlaisvinti bent vieną sūnų, kad jis “padėtų vargšei motinai”.

Kaip bebūtų keista, jos skundai buvo išgirsti. 1931 metais teismas paleido anksčiau laiko vieną iš trijų sūnų - Fredį. Jis išėjo į laisvę kartu su toje pačioje kameroje kalėjusiu Elvinu Karpisu, ir abu iškart nuskubėjo pas Motušę Barker “palaiminimo” naujam “darbeliui”.

Jau 1931 metų vasarą, per patį Didžiosios depresijos įkarštį, ši porelė įsitraukė į tikrą “lengvų” pinigų medžioklę: jie apiplėšė kelias juvelyrikos parduotuves ir universalines parduotuves, prekiaujančias drabužiais. Juos du kartus nutvėrė, sodino į mažų miestelių kalėjimus, bet jie nesunkiai pabėgdavo ir tęsė “darbus”. Abu vyrai reguliariai grįždavo namo, pas mamą, pasakodavo apie savo “nuotykius” ir dalinosi grobiu.

Netrukus jie įkalbėjo Motušę Barker persikelti su jais iš Taisos į fermerio ūkį Koskononge, Misurio valstijoje, ir įkurti ten jaukią, gerai įrengtą “irštvą”. Karpisas kalėjime įgijo elektriko specialybę, todėl jis naujame name įrengė sudėtingą signalizacijos sistemą, kad policiją neužkluptų netikėtai.

Nauji “darbeliai”

Netrukus pagyvenusiai Motušei Barker į galvą atėjo nauja mintis, kaip lengvai gauti pinigų. Kam vogti sunkius seifus ir dalyvauti susišaudymuose su policija? Motušė Barker pasiūlė savo gaujai užsiimti žmonių grobimu. Tuo laiku (1932 metų spalį) advokatai pasistengė, kad “už gerą elgesį” būtų paleistas antrasis sūnus Artūras. Kad sektųsi geriau, Motušė Barker susitarė su kažkokiu Fredu Gotcu, buvusiu Čikagos mafiozo Al Kaponės bendru. Abu parengė planą, kaip pagrobti turtingos aludarių dinastijos galvą Viljamą Hamą.
Nors ir keista, bet išpirką už pavogtą aludarį pavyko gauti lengvai, tiesiog per kelias dienas. Tai paskatino Motušę Barker naujiems žygdarbiams. Kitas buvo garsus bankininkas Edvardas Bremeris iš Mineapolio...

Kol pagrobtas Bremeris sėdėjo kažkokios skylės rūsyje, laukiant išpirkos (galų gale Motušė Barker už jį gavo dviejų šimtų tūkstančių dolerių išpirką), banditai nesnaudė ir dar apiplėšė inkasatorių automobilį bei banką Čikagoje.

Visi šie “darbeliai” negalėjo likti nepastebėti, todėl gaujai teko ne kartą kraustytis ir išsiskirti. Tačiau vis dėlto...

1935 metų sausio 16 dieną FTB agentai apsupo namą, kur slėpėsi Motušė Barker ir jos sūnus Fredis. Policija pasiūlė pasiduoti. Į tai buvo atsakyta kulkų lietumi. Motušė neblogai mokėjo šaudyti iš “Tompsono” Fredis palaikė mamytę ugnimi iš savo automato. FTB agentai atsakė tuo pačiu, paskui panaudojo ir ašarines dujas.

Susišaudymas tęsėsi beveik valandą. Kai viskas nurimo, vienas policininkas atsargiai pravėrė namo duris. Jis rado Motušę Barker be gyvybės ženklų. Fredis mirė nuo keturiolikos kulkų.

Kiti du Barker sūnūs taip pat mirė ne savo mirtimi. Artūrą nušovė kalėjimo apsauginiai, kai jis bandė pabėgti iš “Alkatraso” kalėjimo San Franciske. Loidas atsėdėjo savo dvidešimt penkerius metus ir buvo paleistas 1947 metais. Netrukus jis vedė, bet po dvejų metų žmona dėl neaiškių priežasčių jį papjovė. Taip ir baigėsi “Apokalipsės raitelių” kelias...