Ateiviai galėjo veikti valstybės veikėjus

Nesunku įtarti, kad ateiviai galėjo veikti valstybės veikėjus. Šiuo požiūriu įdomi Orleano mergelės istorija. Žana d'Ark buvo paprasta kaimo mergiotė. 15 a. pradžioje, Šimtamečio karo metu, jis išgirdo  „balsą iš aukščiau", pavedusį jai nutraukti Orleano apsuptį, Reimse karūnuoti Karolį VII ir išvyti iš prancūzų žemių anglų armiją. Žana tapo tautos lydere, protu nesuvokiamu būdu po savo vėliava surinkusia daugelį Prancūzijos riterių ir įkvėpusią jiems dvasios stiprybę ir ryžtą kautis.

Žana laimėjo vieną mūšį po kito, o tuo tarpu paslaptingas balsas perspėdavo ją apie viską. Mūšyje prie Patjė Žanos 1500 karių būrys sutriuškino per 5000 anglų pajėgas, kurių 2500 žuvo, kiti paimti į nelaisvę arba pabėgo. Tuo tarpu prancūzų težuvo vos 10! Per trumpą laiką Žana d'Ark sugebėjo pasiekti

persilaužimą kare ir išvaduoti miestus šiaurės Prancūzijoje.

Paslaptingas balsas perspėjo Žaną, kad jai lemta pakliūti į priešo rankas, ir ji apie tai pranešė bendražygiams. Ir iš tikro, prie Kompjeno Žanos būrį apsuko burgundai, ją paėmė į nelaisvę ir uždarė kalėjime. Ten ji susirgo karštlige ir gydytojas pasakė, kad medicina bejėgė. Tačiau vėl apsireiškė balsas; ir ji greitai pagijo.

Žaną d'Ark nuteisė inkvizicijos tribunolas. Apklausiama ji prisipažino, kad ją lanko „naktiniai balsai iš aukščiau". Tribunolas ją apkaltino erezija su burtų priemaiša, nepaisant to, kad speciali komisija patvirtino ją tebeturint nekaltybę, kitaip sakant, ji neturėjo lytinių santykių su velniu. Ją sudegino Ruano aikštėje.

Tokia oficiali versija. Tačiau Žanos mirtis yra susijusi su keletu mįslingų įvykių. Žaną į bausmės vietą kažkodėl atvedė su sunkiu kapišonu, visiškai uždengusiu jos veidą, o bausmės vietą supo glaudus 800 anglų karių žiedas, nors paprastai raganos sudeginimas būdavo viešas renginys, kurį galėdavo laisvai stebėti minios smalsuolių.

Oficialius tribunolo aktas taip ir nebuvo rastas. Trys kaltinimo liudininkai ir trys tribunolo teisėjai per kelis mėnesius po bausmės įvykdymo kažkodėl vienas po kito mirė. O po 5 m. gyva Žana pasirodė Metce, ją atpažino broliai, maršalas Žilis de Rė, o vėliau ir visi Orleano gyventojai. Yra minima, kad Žana tada paspruko iš kalėjimu požeminiu praėjimu, kurį aptiko 1955 m., o vietojo jos buvo priversti sudeginti kitą merginą. O gal išgelbėti Žaną padėjo tas pats mįslingas balsas?

1436 m. gyva likusi Žana d'Ark ištekėjo už grafo d'Armuazo ir jam pagimdė du sūnus. 1445 m. popiežius Kalikstas III atšaukė tribunolo nuosprendį, o 1920 m. katalikų bažnyčios ji paskelbta šventąja.

Yra įtarimų, kad ateiviai paveikė ir pirmąjį JAV prezidentą Džordžą Vašingtoną, kuris vadovavo kolonistų armijai 1775-83 m. Nepriklausomybės kare.  Savo bendražygiui E. Šermanui Vašingtonas papasakojo, kad 1777 m. gruodį,kai jo armija patyrė pralaimėjimą, anglams užleido Filadelfiją ir vos išvengė visiško sutriuškinimo, jo kambaryje pasirodė graži moteris, o pats kambarys nušvito skaisčia šviesa. Ji tarė: „Respublikos sūnau, žiūrėk ir mokykis!" – ir ištiesė ranką į rytus. Ten, miglos kamuoliuose Vašingtonas išvydo žemynus, miestus ir šalis, kurių fone rodėsi nuostabios vizijos. Pirmoji buvo angelas, ranka semiantis iš vandenyno ir vandenių pašlakstantis visą Europą ir Aziją. Kita perteikė taiką ir klestėjimą jo šalyje. O trečioji pranašavo Amerikos susirėmimą su Azijos, Europos ir Afrikos armijomis. Vašingtonas jas išaiškino kaip nacijos gimimą, vystymąsi ir likimą.

Savo dienoraštyje Vašingtonas minėjo švytinčius rutulio formos „vigvamus", kurie atsirasdavo, pakibdavo ir dingdavo, o taip pat žaliaodžius aborigenus, kurie suteikdavo žinių apie anglų karius ir duodavo „išmintingų patarimų". Istorikai tada laikė, kad kalbama apie indėnus, nors visiškai akivaizdu, nors jų vigvamai negalėjo būti rutulio formos, švytėti ir skraidyti.

Tačiau yra ir daiktinių įrodymų apie poveikį vienam iš vadovų – tai implantas Napoleono galvoje, kurį 20 a. paskutiniame dešimtmetyje aptiko prof. D. Lefebras. Tai 12 mm ilgio metalinė plokštelė, panaši į mikroshemą. Tyrimai parodė, kad tasai miniatiūrinis imtuvas-siųstuvas perduodavo impulsus į smegenis ir širdį. Sprendžiant iš apaugimo kaulu, jis buvo įaugintas į Napoleono galvą apie 1794- uosius, kai imperatorius buvo kelioms dienoms dingęs.

Iki to meto Napoleonas nerodė ypatingų karvedžio gabumų, tačiau jau 1796-98 m. prasidėjo jo staigi karinė karjera. Pradžioje jis vadovavo nedidelei pusnuogių ir alkanų kareivių armijai, priešininkui nusileidusiai tiek skaičiumi, tiek artilerija, tačiau pasiekė keletą šaunių pergalių, su triumfu pražygiavęs per Italiją. Jis sakė: „Jaučiu, kad kažkokios didžios galios stumia mane prie tikslo, kurio aš ir pats nežinau. O kai tik jos mane paliks, mane pražudyti bus galima netgi šiaudu. Tačiau iki kol jokios žmonių pastangos man nieko nepadarys".

Napoleonas pasižymėjo ypatinga narsa ir ne kartą buvo pirmose savo grenadierių gretose, juos įkvėpdamas lemiamais momentais. Ir jo niekada nekliudė priešo kulka. Jis buvo toks bebaimis ir šaltakraujis, kad prieš pat Austerlico mūšį giliai įmigo, o pačiame garsiajame Vagramo mūšio įkarštyje įsakė ant žemėsw patiesti lokio kailį ir taipogi užmigo. Pabudęs, tarytum nieko nebūtų nutikę, toliau vadovavo mūšiui. Arseno mūšyje, kai rūkstantis sviedinys nukrito prieš persigandusių kareivių koloną, Napoleonas privertė savo žirgą atsistoti virš šio sviedinio, kuris sprogdamas sudraskė žirgui pilvą.

Tačiau apie 1800-sius įtaiga Napoleonui, matyt, kažkodėl nusilpo ir jis ėmė elgtis kaip paprastas žmogus.

Tikėtinas nežemiečių poveikis ir Hitleriui (ir tuo pačiu Antrojo pasaulinio karo eigai). Hitlerio amžininkus stebino, kaip jis, buvęs vidutinioku, per trumpą laiką sugebėjo ne tik tapti Vokietijos kancleriu, bet ir patraukti vokiečių tautą. Būdinga, kad visi pasikėsinimai nepavyko. Štai 1939 m. Miunchene didelėje aludėje jis ruošėsi sakyti ilgą kalbą, tačiau netikėtai ją sutrumpino iki kelių  minučių ir paskubomis išvažiavo. Po 10 min. joje sprogo kolonoje paslėptas sprogmuo. 1943 m. kovo mėn. jis irgi staiga paliko trofėjinių ginklų parodą Arsenale – kelios minutės iki sprogstant sprogmeniui, kurį ant savęs nešiojo pulkininkas fon Gertsdorfas. Tai pačiais kažkodėl lėktuve, kuriuo skrido Hitleris, nesprogo bomba, užmaskuota kaip konjako butelis. Tris pasikėsinimus surengė pulkininkas fon Štaufenbergas, bet visi nepavyko. Viso prieš Hitlerį buvo surengta per 40 pasikėsinimų.

Nuo pat pradžių Hitleris didelį dėmesį skyrė okultinėms draugijoms „Tule" ir „Vrilis", kurios laikėsi nuomonės, kad Tibeto vienuolynuose gyvena būtybės, turinčios antgamtiškų galių. Atseit mahatmos palaiko ryšį su nežemiškomis civilizacijomis per kosminio ryšio centrą Šambaloje. Kai kuri informacija, atseit, kliūdavo ir Hitleriui. Šių draugijų vadovams, atseit, pavyko užmegzti telepatinį ryšį su ateiviais, esančiais prie Oriono žvaigždyno Rigelio žvaigždės, ir gauti informacijos, padėjusios patobulinti lėktuvų ir povandeninių laivų gamybą.

Ir pats Hitleris tvirtino, kad tiki mahatmų Tibete ir ateivių kitose planetose egzistavimu. Jis netgi tvirtino, kad arijai kilo iš milžinų, miegančių Šambaloje iki nustatyto momento.

Tibeto lama Lobsangas Rampa rašė, kad jam, atseit, buvo parodyta požeminė šventykla Lhasoje, kurioje buvo saugomi trys dideli sarkofagai iš juodo akmens. Viename jų palaidota 3 m ūgio moteris, kituose – per 5 m ūgio vyrai. Jie buvo didelėmis kūgio formos galvomis ir ilgomis plonomis nosimis. Jie buvo nuogi ir padengti auksu. Ant vieno sarkofagų dangčio buvo išgraviruotas dangaus žemėlapis su keistai išsidėsčiusiais žvaigždynais. Jam pasakė, kad čia palaidoti tie, kurie buvo dievais Žemėje dar iki tada, kai iškilo kalnai, ir kai danguje spindėjo kitos žvaigždės. Atseit, 1966 m. tibetiečiai kinai atidarė vieną tų šventųjų olų ir ištraukė milžinus visuotinei apžiūrai.

Hitlerio siekis išgauti tų miegančių milžinų paslaptis privertė jį pasiųsti į Tibetą dvi ekspedicijas, kurioms vadovavo E. Šeferas (Schäfer). Po pirmos ekspedicijos 1935-ais, Himleris E. Šeferui už nuopelnus suteikė oberštumberfiurerio laipsnį. Į Vokietiją palaipsniu buvo perkelta per tūkstančio tibetiečių, kurie priimti į Hitlerio asmeninę apsaugą nei SS. Jie nešiojo SS uniformas be atpažinimo ženklų, neturėjo dokumentų, o kai kurie jų turėjo tokią aukštą padėtį, kad net pulkininkai neturėjo teisės sėdėti jiems esant. Šie tibetiečiai nepasiduodavo ir nušaudavo sužeistus saviškius, tad jų neliko nė vieno gyvo. Buvo rasta tik daugybė jų lavonų.

Antroji E. Šefero ekspedicija 1939-aisias truko du mėnesius. Po jos buvo nustatytas tiesioginis radijo ryšis tarp Berlyno ir Lhasos. Tačiau paslaptingoji Šambala taip ir nebuvo rasta, radijo ryšis nutrūko ir buvo palaikomas tik kurjerių paštas. Tačiau tuo viskas nesibaigė.

1942 m. pabaigoje, kai Pauliaus 6-oji armija buvo apsupta prie Stalingrado, o anglai sutriuškino Romelio armiją Šiaurės Afrijoje, buvo imta ieškoti pagalbos pas okultines jėgas. Himleris pasiūlė skubiai surengti naują ekspediciją į Tibetą, kad būtų pranikta į Šambalą ir Žemės ašis pasukta priešinga kryptimi. Tai atseit pasuktų laiką priešinga kryptimi ir sugražintų Vokietiją į jai palankius 1939-uosius. Tada, ištaisę klaidas, vokiečiai galėtų vėl pradėti karą, kurį laimėtų.

Ir tikrai, 1943 m. sausio mėn. buvo slapta pasiųsta 4 mokslininkų ekspedicija, kuriai vadovavo austras SS oberštumberfiureris G. Hareras (Harrer). 1943 m. pabaigoje ji per Indiją praniko į Tibetą ir 5 m. ieškojo Šambalos ir tik atsitiktinai sužinojo, kad Vokietija kapituliavo. Dalai lama pareiškė, kad gerai pažįsta G. Harerą, nes su juo susipažino 1948 m. Lhasoje. Jis tarytum užsiminė ir apie tai, kad Šambala iš tikro egzistuoja, tačiau kitokia, nei ją įsivaizduoja; būtent kitame matavime ir ją pamatyti tegali tik pasiekę aukštesnį sąmonės lygį.

1951 m. G. Hareras grįžo į Austriją su dideliu archyvu, kurį iškart konfiskavo anglai. Kai kurie istorikai laiko, kad jis rado tą pasaulio ašį, tačiau taip ir nesuprato, kaip ją būtų galima pasukti priešinga kryptimi.

Tai galima būtų palaikyti svaičiojimais, tačiau kažkodėl anglai atsisakė išslaptinti G. Harero archyvą, nors slaptus dokumentus leidžiama paviešinti po 30 m. Matyt, jame yra kažkas labai svarbaus.

O įdomių liudijimų apie nacių vadovybės ryšius su ateiviais pateikė Hitlerio pavaduotojas partijoje Rudolfas Hesas (Hess), 1941 m. perskridęs į Angliją ir Niurnberge nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Jis likusią gyvenimo dalį praleido Špandau kalėjime, kuriame rašė dienoraščius, kuriuose paminėjo, kad TSRS buvo užpulta įteigus ateiviams. 1987 m. R. Hesas mirė paslaptingomis aplinkybėmis, o netrukus buvo išleista knyga „Heso dienoraščiai", kurioje rašoma, kad žygį į Rytus, turėjusį sunaikinti blogį, sankcionavo kosminis centras Šambaloje. Iš ten buvo atsiųsti „specialistai", kurie paskyrė puolimo dieną ir netgi valandą. „Visa bėda tik tame, kad Hitleris buvo pusiau beprotis ir pusiau genijus ir pirmasis paėmė viršų... tai pakeitė mahatmų požiūrį į jį... energetinė Šambalos parama išnyko... Kosmosas įtraukė mus į pražūtingą avantiūrą ir pametė".

Ir galiausiai plačiai nuskambėjusi 1989 m. lapkričio 30 d. istorija, nutikusi Niujorke su Linda Kortail (Cortile). Į jos butą prie Bruklino tilto praniko trys ateiviai. Ji kartu su jais spinduliu buvo įtraukta į keistą ovalinį objektą, pakibusį greta jos namo 12-o aukšto lygyje – tai pasakojo įvykio liudininkai. Tuo metu automobilių varikliai ir žibintai užgeso.

1991 m. du saugumo agentai B. Hopkinsui, tyrusiam tą istoriją, papasakojo, kad jie tuo metu lydėjo aukšto rango pareigūną ir kaip kartas tuo metu atsidūrė tame rajone ir matė, kaip tai įvyko: objektas praskrido virš jų mašinos ir paniro į Yst-Riverio vandenis. Vėliau jie prisipažino, kad lydimas asmuo buvo JTO gen. sekretorius Peresas de Kuelaras (Javier Perez de Cuellar), kurį taip pat įtraukė spindulys, prieš objektui panyrant į vandenį. Agentai nedelsiant apie tai pranešė CŽV, ir visiems policijoms skyriams buvo liepta stebėti rajoną ir pranešti apie visus neaiškius nutikimus. Po dviejų valandų buvo pastebėtas sekretorius ir moteris naktiniais drabužiais, einantys upės krantine. Agentai nieko neprisiminė, kas vyko su jais tas dvi valandas.

B. Hopkinsas pradžioje niekam nepasakojo apie agentų parodymus ir tik 1992 m. žurnalistė Linda Haue iš jo tai sužinojo ir papasakojo R. Presli. O kai B. Hopkinsas 1993 m. įteikė Kuelui „Kortail dosjė" ir tas tylėdamas ją paėmė, Hopkinsas suprato, kad, matyt, su juo iš tikro įvyko toji keista istorija.

Pagalba mokslui

Matyt nežemiečiai taip nenoriai dalinasi moksline informacija todėl, kad žemiečiai ją daugiausia panaudoja ginkluotės vystymui. Tačiau galima spėti buvus išimčių. Štai atominės bombos kūrėjas Robertas Openheimeris savo dienoraštyje užrašė, kad idėja iki pačių smulkmenų buvo padiktuota „iš aukščiau". Po sprogimo Hirosimoje jo visai negraužė sąžinė ir jis, netgi atvirkščiai, džiaugėsi, kad jo „kūdikis" sėkmingai suveikė.

Geochemijos ir radiogeologijos pradininkas akademikas V. I. Vernadskis irgi rašė: „Jaučiu šalia manęs esant esybes, nepajaučiamas kūniškais jutimų organais, kurios duoda maisto mano loginiam mąstymui". Dialektikos pradininkas Sokratas kalbėjo, kad nuo ankstyvos vaikystės jį lydi kažkoks balsas, kuris duoda patarimus ir nuspėjimus, sulaiko nuo neprotingų ir pavojingų poelgių.

Daugeliui mokslininkų susidarė įspūdis, kad žinias jie gavo tarytum sapne. D.I. Mendelejevas susapnavo, kaip patikslinti periodinę cheminių elementų lentelę. Danų fizikui Nilsui Borui sapne atsiskleidė atomo struktūra. Vokiečių chemikas sapne sužinojo benzolo molekulinę struktūrą. Vokiečių psichologas Otto Levi sapne pamatytą eksperimentą padarė cheminės nervinių impulsų perdavimo teorijos pagrindu (1936 m. gavęs už tai Nobelio premiją).

Tačiau labiausiai paslaptingas Atgimimo epochos mąstytojas  Leonardas da Vinči, po kurio mirties 1519 m. liko apie 7 tūkst. puslapių užrašų, kurių turinys sukėlė sąmyšį tarp istorikų, nes daugelis juose pavaizduotų įrenginių atsirado tik po kelių amžių, o kai kurie nėra sukurti iki šiol. Tai povandeninio laivo, skafandro, skraidančio aparato mosuojančiais sparnais, valdomo sklandytuvo, parašiuto, mortyros, svaidančios didelius akmenų kiekius, lengvai užtaisomos patrankos, milžiniško arbaleto, katapultos, sienų griovimo mašinos, žemrausės, garo katilo, lydymo krosnies, automatinių audimo staklių, keltuvo, spaudos preso ir kt. piešiniai ir brėžiniai su paskaičiavimais.

Ypač įdomus tanko projektas, kurio korpusas padengtas geležies lakštais, o į visas puses kyšo 20 patrankų. Tokio tanko vikšrus suka trys viduje sėdintys žmonės, sukdami rankenas. O kitas projektas – 36-ių vamzdžių patranka, kurioje pabūklai išdėstyti 3 eilėmis po 12. Kol vienas šauna, kitas vėsta, o trečias užtaisomas.

Beje, pasirodė, kad da Vinči dirbo labai slapta ir savo projektus labai slėpė; visus tekstus rašė iš dešinės į kairę taip, kad juos perskaityti galima tik su veidrodžio pagalba. Matyt, jis nenorėjo atskleisti, iš kur gavo tas žinias ir baiminosi inkvizicijos, galėjusios apkaltinti jį burtais. Tai kas jam padiktavo tas idėjas – ateiviai ar lankytojai iš ateities?

Pagalba ligoniams

Užfiksuota apie 300 atvejų, kai ateiviai išgydė įvairius ligonius. Daugiausia (apie 36%) buvo gydomi širdies-kraujotakos sutrikimai, beje, kartais išgydyti ir visai beviltiški ligoniai. Pvz., 1975 m.  Arizonos gyventojai Elenai klubo kaulų vėžys išplito į tiesiąją žarną ir aplinkinius audinius. Dvi operacijos nepadėjo, ji neteko 20 kg svorio ir vos galėjo vaikščioti. Gydytojai pareiškė, kad jie nieko negali padėti.

Tačiau kartą Elena pamatė nusileidusį didelį sidabrinės spalvos objektą, iš kurio išėjo dvi žemos būtybės. Jis nusivedė Eleną į laivą, liepė nusirengti, paguldė ant stalo ir kelis kartus palei jos kūną pravedė prietaiso, panašaus į grybą, raudona kepurėle. Tada jie pasakė, kad jai vėžys pažeidė ir kairiąją krūtį, kepenis ir tulžį. Jie ėmėsi gydyti 10 kartų virš jos kūno pravedę prietaisu, panašiu į padėklą su rankenomis šonuose. Tuo metu ją degino karštis ir ji jautė baisų skausmą. Tada jie papurkštė į pilvo sritį kažkokio ryškiai raudono skysčio ir iš jos išsiurbė 2 litrus tamsios spalvos kraujo. Dar padarė kelias injekcijas į pilvą, šonus ir nugarą ir veikė kažkokiais nesuprantamais prietaisais, o galiausiai pasakė, kad ją išgydė. Vakare ji pradėjo vemti tamsiu skysčiu. Nusprendė, kad ji miršta, artimieji nuvežė ją į ligoninę, kur ji išbuvo dvi paras, kęsdama baisius skausmus, o kartais netgi netekdama sąmonės. Tačiau vėliau ji ėmė jaustis geriau, o po dviejų savaičių gydytojai konstatavo, kad ji neturi vėžio! Visa ligos istorija ir neįtikėtinas jos išgijimas surašytas jos sveikatos kortelėje.

Gelbėtojai

Žinomi atvejai, kai ateiviai padėdavo į sudėtingas situacijas patekusiems žmonėms. Pvz., 1975 m. iš Baikonuro kosmodromo startavo „Sojuz-18", kuriuo skridę V. Lazarevas su O. Makarevu turėjo pakeisti „Saliut-4" įgulą. Tačiau 260-ąją skrydžio sekundę „Saliut" ryšis su centru pablogėjo, P. Klimuko, informavusio ekipažą apie skrydžio eigą, balsas buvo sunkiai girdimas, jį perklojo kiti garsai, panašūs į žmogaus kalbą. Tada įsijungė signalas „Raketos nešėjos avarija", o pokalbiuose su centru vėl įsijungė tas pats balsas. 192 km aukštyje laivo nusileidimo modulis automatiškai atsiskyrė nuo raketos ir ėmė vartydamasis kristi, o išsiskleidus parašiutui lygiai leidosi. Jis buvo už 2000 km nuo Baikonūro Altajaus kalnuose. Tada kosmonautai pajuto staigų stuktelėjimą ir modulis sustojo. Kažkoks vidinis balsas jiems įkyriai nerekomendavo paspausti mygtuką, atskiriantį parašiutą. Kai jie pažvelgė į lauką, išvydo, kad parašiutas užsikabino už uolos iškyšulio ir jie kabo virš gilios prarajos. Tik per stebuklą išliko gyvi. Ir tada kosmonautai išgirdo stiprėjantį švilpesį ir išvydo tiesiai virš jų pakibusį NSO, švietusį violetine šviesa, kuri po pusės minutės užgeso. Apie šį įvykį tik 1996 m. papasakojo V. Lazarevas, spėjęs, kad ateiviai tada bandė su jais nustatyti ryšį, pasinaudoję radijo ryšiu su centru, o vėliau išgelbėjo juos. Kosmonautai tada nieko nesakė, nes už tokį pareiškimą galėjo nušalinti nuo skrydžių.

Kontaktuotojai taip pat pranešė, kad Gerda iš Sirijaus padėjo 1986 m. išvengti branduolinio sprogimo Černobilio AE. Tai susišaukia su dviejų radiacijos matuotojų paliudijimu. Jiedu, praėjus 3 val. po avarijos, atvyko prie 4-o bloko, prie kurio radiacijos lygis siekė 3000 mR/val. Jų akyse prie bloko 300 m. aukštyje priskrido keistas ugninis 6-8 m skersmens rutulys, kuris apie 3 min. bloką apšvietė raudonais spinduliais, o tada lėtai nuskrido. Per tą laiką radiacijos lygis nukrito iki 800 mR/val.