Čalkerio paranormalių reiškinių sąrašas

Bilas Čalkeris (Bill Chalker) yra vienas iš labiausiai žinomų NSO fenomenų tyrėjų Australijoje. Jo knygos "Australijos NSO istorija" ir "Ateivių plaukai: kriminalinis liudijimas apie abdukciją" buvo išleistos dideliu tiražu ne tik Australijoje, bet ir JAV bei Didžiojoje Britanijoje. Viename Sidnėjaus televizijos kanale Čalkeris yra paranormaliems reiškiniams skirtos laidos "Neįtikėtina šalia mūsų" vedėjas. Viena šių laidų buvo skirta labiausiai patikimiems liudijimams apie NSO ir ateivių pasirodymą Australijoje nuo 1954-ųjų metų. Štai sąrašas kokie įvykiai buvo paminėti laidoje.

1. 1954 m. rugpjūčio 31 d. netoli Goulberno (Naujasis Pietų Velsas) keletas liudininkų matė NSO. Apie 18 valandą danguje pasirodė „debesis", kuris iš šiaurės vakarų judėjo j. pietryčius neįtikėtinu debesiui greičiu. Kai „debesis" atsidūrė virš žmonių galvų, jis pakeitė formą ir tapo panašus į dubenį, iš vidaus ėmė šviesti rožinė šviesa. Tarp stebėjusiųjų šį keistą fenomeną buvo vidurinės mokyklos mokytojas Nikas Kolanskis. Čalkeris 1984-ais metais kalbėjo su Kolanskio sūnumi, nes pats mokytojas tuo metu jau buvo miręs. Kaip teigia sūnus, Nikas neabejojo, kad matė kažką neįprasto.

- Tėvas buvo realiai mąstantis žmogus, jis juk buvo fizikos mokytojas. Jis netikėjo nei ateiviais, nei NSO. Tėvas manė, kad tapo kažkokio neįprasto gamtos reiškinio arba naujo skraidančio aparato ar kažkokio ginklo bandymo liudininku, - pasakojo Kolanskis-jaunesnysis.

Čalkeriui taip pat pavyko gauti įrašų, kuriuos padarė nedidelio sportinių lėktuvų aerodromo, esančio netoli Goulberno, radaro stoties budintis inžinierius kopiją. Iš šių įrašų matyti, kad nuo 17:45 iki 18:13 radaras oro erdvėje fiksavo daiktą, atspindintį radijo bangas. Sis daiktas skrido gana žemai, t.y. tame aukštyje, kuriame paprastai skraido sportiniai lėktuvai. Tačiau keistasis objektas buvo apvalios formos ir judėjo neįprastu sportiniams lėktuvams greičiu.

2. 1959 m. rugpjūčio 30 d. Tasmanijoje, netoli Sislėjaus miestelio, presbiterionas šventikas Džimas Rodnis sutiko būtybę, kurią palaikė demonu. Išliko tėvo Rodnio raštiškas liudijimas:

„Būtybė priminė žmogų, tačiau buvo žemesnė, apie 1,5 m ūgio, ir buvo pilkos odos. Buvo apsirengusi kombinezonu ar kažkuo panašiu, tos pačios pelės kailio spalvos, kaip ir oda. Galva ištempta,
akys - siauros, nosies beveik nėra, burnos vietoje - plyšys. Būtybė su manimi bendravo keistu būdu. Jos žodžiai skambėjo mano galvoje, ji klausinėjo, kas aš esu ir iš kur. Klausimai skambėjo draugiškai, tačiau aš neatsakinėjau, prisimindamas velnio žabangus, kurių jis imasi, norėdamas pražudyti nemirtingą sielą".

Panašu, kad Džimas Rodnis nieko nežinojo apie ateivius iš kitų planetų ir buvo giliai tikintis žmogus, todėl ir palaikė ateivį pasiuntiniu iš pragaro. Čalkeris neabejoja, kad šventikas susitiko su ateiviu. Ko gero, pastarajam reikėjo pagalbos.

3. 1966 m. sausio 19 d. netoli Talio miesto (Kvinslandas) tolimųjų reisų vairuotojas Džordžas Pedlis susidūrė su tuo, ką pavadino „NSO lizdu". Tai nutiko atokioje vietovėje. Apie 17 valandą Pedlis tuščiame kelyje sustabdė savo sunkiai prikrautą sunkvežimį. Netikėtai dešinėje pusėje, maždaug už 400 m, vairuotojas pastebėjo ryškų žybsnį. Po to pasirodė garo kamuoliai ir rožinis švytėjimas. Po kelių sekundžių atskriejo ir sprogimo garsas, o iš garo dūmų išskriejo „dubenėlis". Skraidantis aparatas kilo vertikaliai aukštyn didžiuliu greičiu. Po kelių sekundžių giedrame danguje šveitė tik ryškus taškas, kuris netrukus irgi išnyko.

Netrukus garo dūmai išsiskirstė, Džordžas nusprendė prieiti arčiau NSO pakilimo vietos. Priartėjęs prie šios vietos, pajuto keistą aitrų kvapą, kuris kuteno nosį. Pilkoje molingoje dirvoje Pedlis pamatė apie 8 m skersmens apskritą įdubimą. Idealiai lygus įdubimas buvo apie 20 cm gylio, jo dugnas buvo padengtas kažkokia balta medžiaga. Kai kuriose vietose styrojo vertikalūs strypeliai, kurie atrodė tarsi metaliniai. Iš duobės sklido karštis. Džordžas pastovėjo ant jos krašto, tačiau įlipti į ją nesiryžo. Po kelių minučių balta medžiaga susitraukė į baltus gumuliukus ir greitai visiškai išnyko, pavirsdama į dulkes. Vėjas šias dulkes pakėlė ir nunešė į dykumą. Panašu, kad „lizdo" temperatūra sumažėjo, nes nebesijautė iš ten sklindančio karščio. Džordžas žengė į įdubimą, kurio dugnas pasirodė besąs kietas, tarsi akmuo. Vairuotojas pabandė ištraukti iš žemės vieną metalinį strypelį, tačiau nepavyko. Dar kiek pasisukiojęs aplinkui, jis nuvažiavo toliau.

Pedlis savo draugams ir giminaičiams papasakojo apie tai, ką matė, tačiau niekas juo netikėjo. Po savaitės jis vėl važiavo tuo pačiu keliu, tik šį kartą su porininku. Vairuotojai abu bandė surasti dykumoje vietą, kur Džordžas matė „lizdą", tačiau jiems to nepavyko padaryti.

Nors niekas kitas, išskyrus Pedlį, nematė „lizdo", Čalkeris šį atvejį laiko patikimu, nes dar trys žmonės, verti pasitikėjimo, Talio rajone tuo pačiu metu matė vertikalų kažkokio objekto, panašaus į milžinišką dubenį, pakilimą. Kaip mano ufologas, pakilimo aikštelė, kurią vairuotojas pavadino „lizdu", per tiek laiko galėjo suirti, todėl Džordžui antrą kartą nepavyko jos aptikti.

4. 1966 m. balandžio 6 d. Viktorijos valstijoje keletas liudininkų matė, kaip nusileido apskritas NSO. Paskui objektą, kuris leidosi smailiu kampu, driekėsi baltas šleifas, kaip paskui lėktuvą. Kitą dieną galimoje NSO nusileidimo vietoje Vestvolo priemiestyje paaugliai aptiko maždaug 10 m skersmens išdegintos žemės plotą ir medžiagos, panašios į pelenus, krūveles. Čalkeris mano, kad NSO patyrė avariją ir buvo priverstas nusileisti. Gali būti, kad pilotams pavyko pašalinti gedimą ir kitą dieną jie išskrido. Deja, aparato pakilimo niekas nematė.

5. 1966 m. balandžio 16 d. Barkeso slėnyje (Viktorijos valstija) Ronas Salivanas naktiniame danguje pamatė apskritą objektą, skleidžiantį išlenktus šviesos spindulius. Objektas skriejo virš dykynės, spinduliais apšviesdamas žemę. Aparatas tai pakibdavo danguje ir kiek laiko nejudėdavo, tai judėjo nedideliu greičiu maždaug 300 m aukštyje. Spinduliai keitė savo spalvą, palaipsniui pereidami visas vaivorykštės spalvas. Visa tai vyko apie 20 minučių, po to šviesos spinduliai užgeso, objektas išnyko už debesų. Išlenktus šviesos spindulius maždaug tuo pačiu laiku ir tame pačiame rajone matė dar keli liudininkai.

6. 1973 m. gegužės - rugpjūčio mėnesiai. Tyringeme (Naujasis Pietų Velsas) dešimtys liudininkų matė lėkštės formos skraidančius objektus. Buvo pastebėti neįprasti reiškiniai: ryškus švytėjimas naktiniame danguje, fosforescuojančios šviesos, primenančios šiaurės pašvaistę, duslus nutrūkstamas gaudesys, baltos juostos, apskritimai, ovalai ir zigzagai danguje, kurie po keletą valandų išbūdavo danguje nepakeitę formos. Čalkeris mano, kad šie pėdsakai danguje liko nuo ateivių skraidančių aparatų išmestų dujų.
7. 1977 m. kovo mėnuo. Vakarų Australijoje esančio Frymantlo miesto apylinkėse liudininkai stebėjo danguje apskritus šviečiančius skraidančius objektus, taip pat vyko susitikimai su pilkos odos humanoidas, po kurių žmonės, matę ateivius, skundėsi labai stipriais galvos skausmais. Taip pat buvo vienas abdukcijos atvejis. Čalkeris 1995-ais metais atliko regresyvios hipnozės seansą Sarai Penli, kurio metu moteris prisiminė, jog buvo pagrobta ateivių ir keletą valandų išbuvo jų skraidančiame aparate. Jame pilkieji humanoidai tyrė moters kūną ir paėmė audinių pavyzdžių. Tyrimai buvo gana skausmingi.

8. 1980 m. rugsėjo 30 d. Rozdeile (Viktorijos valstija) žemvaldys Džordžas Blekvelas matė NSO nusileidimą brūzgynuose netoli savo dvaro. Šio įvykio liudininkais taip pat tapo Blekvelo žmona, brolis ir tarnai. Tą dieną dvaro teritorijoje išdžiūvo šulinys, taip pat išdžiūvo upelis brūzgynuose netoli NSO nusileidimo vietos. Praėjus dviem dienoms Blekvelas, jo brolis ir dvaro ūkvedys išjojo į tą vietą, kurioje, kaip manė, nusileido NSO. Jie aptiko keletą išdegintų apskritimų molingoje žemėje, suanglėjusius krūmus, pelenų krūveles ir keisto rausvo skysčio balutes. Kitą dieną visi trys vyrai pasijuto blogai. Negalavimo simptomai buvo labai keisti - tankus širdies plakimas, galvos skausmas, pykinimas, viduriavimas. 60-metį dvaro valdytoją netgi teko paguldyti į ligoninę, kurioje ir mirė po mėnesio. Gydytojai taip ir negalėjo nustatyti negalavimo diagnozės.

Čalkerio vedamoje televizijos laidoje, skirtoje NSO stebėjimams Australijoje, dalyvavo ir Ronas Džonsonas, kuris 1980-ais metais dirbo Blekvelo dvare ir taip pat matė neįprasto skraidančio objekto nusileidimą.

9. 1992 m. liepos 23 d. Piteris Kouris susitiko su skandinaviško tipo ateive su gražiais šviesiais plaukais. Ateivės plaukų pavyzdys buvo ištirtas laboratorijoje, aptiktas neįprastas genetinis profilis. Apie šį įvykį daug buvo rašyta ufologinėje literatūroje bei vakarų šalių spaudoje.

10. 1993 m. rugpjūčio 8 d. Vorene (Viktorijos valstija) keletas žmonių tapo NSO skrydžio ir nusileidimo liudininkais. Vietinė gyventoja Kėlė Kahil buvo pagrobta ateivių ir moteriai buvo atlikta abdukcija. Apie šį incidentą taip pat daug buvo rašoma ufologinėje literatūroje.