Nacių slaptieji projektai su NSO

Vienas tokių slaptųjų projektų buvo objektas, dėl savo formos pavadintas Varpu, kaip aiškina aeronautikos istorikai, turėjo šerdį ir apie ją du priešingomis kryptimis besisukančius cilindrus. Sukantis cilindrams buvo sukeliamas sūkurys, kurio įsiurbimo jėga, kaip viesulo, galėjo pakeltį objektą vertikaliai. Tai galėjo būti efektyvus būdas įveikti gravitacijos jėgas. Manoma, kad naciai buvo pažengę norėdami atlikti perversmą varomosios jėgos srityje. Kitas ypatingai slaptas projektas buvo austrų inžinieriaus Jorgo Šaubergerio repulsinas, kurio veikimas pagrįstas rumunų inžinieriaus Henrio Koandos efektu, paskelbtu 1930 m. Šiuo atradimu įrodoma, kad oro srautas apie išlenktą paviršių sklinda palei jo kontūrą ir gali pakelti reikiamą objektą. Jame t.p. įkūnytos antigravitacijos idėjos.

Broliai Valteris ir Reimaras Hortenai 1945 m sėkmingai išbandė turboreaktyvinį lėktuvą, pastatytą pagal aerodinaminę skrendančiojo sparno schemą, savo formomis primenantį skraidančiąją lėkštę.

Ypatingai slaptų projektų vykdymui vadovavo SS generolas Hansas Kamleris. 1945 m. balandžio mėn. šis žmogus, tūrėjęs priėjimą prie brolių Hortenų skraidančiojo sparno, stebėjęs reaktyvinių lėktuvų revoliuciją, J. Šaubergerio repulsiną išvyksta iš bazės Pilzene ir pradingsta visiems laikams. 1945 balandžio 17 d. H. Kamleris siuntė savo paskutinę telegramą atsisakydamas paklusti savo vado Henriko Himlerio reikalavimui atsiųsti lėktuvą JU390.

Tai buvo šešių variklių lėktuvas, be nusileidimo galintis nuskristi 9500 km. Ar H. Kamleris pasinaudojo šiuo lėktuvu bėgdamas iš karą pralaiminčios Vokietijos? 1946 m. JAV kariuomenė daug Vokietijos

mokslininkų, inžinierių ir jų projektų techninę dokumentaciją išgabeno į Valstijas. Į JAV buvo perkeltas balistinių raketų kūrėjas Verneris fon Braunas, Vokietijos reaktyvinių variklių konstruktorius Hansas fon Ohainas, Aleksandras Lipišas (A. Lippisch) – aerodinamikos pionierius ir vertikalaus kilimo ekspertas ir daugelis kitų kūrybingų žmonių.

1947 m. Amerikoje nuvilnijo pirmoji pranešimų apie pastebėtus NSO banga. Tokių pranešimų buvo tūkstančiai.

1995 m. išslaptinti vyriausybės dokumentai rodo, kad JAV investavo į projektą pavadintą Sidabrinis vabalas, kurio tikslas buvo sukurti radikaliai naują lėktuvą Aurocar. Surasti dokumentai atskleidžia, kad didžiausias jo greitis turėjo būti 3 Machai, t.y 3 kartus viršijantis garso greitį, kilimo aukštis 24000 m. Jis turėjo kilti vertikaliai, konstrukcija pagrįsta Henrio Koandos principu. 1961 JAV karinės oro pajėgos atšaukė projektą sidabrinis vabalas – visos jo teisės perėjo gynybos departamentui.

Po penkerių metų, 1965 m. NSO sudužo Kingsburge, Pensinvalijos valstijoje. JAV kariuomenė uždraudžia artintis prie įvykio vietos. Liudininkų teiginiai byloja, kad objektas, kurį jie pamatė, neįtikėtinai panašus į nacių lėktuvą pavadintą Varpu.

Ar JAV valdžia dangsto besitęsiančią skraidančiųjų lėkščių programą, paremta nacių technologija?

1988 m. buvo išbandytas bombonešis B2 Spirit. Jis stulbinančiai priminė vokiečių skraidantįjį sparną ir tuo pačiu NSO. Šis projektas 50 metų trukusio projektavimo ir bandymų proceso rezultatas. Abejonių nekelia, kad jeigu šiuos eksperimentinius orlaivius pamatydavo visuomenė arba jie suduždavo, visuomenę reikėjo dezinformuoti. Reikėjo skelbti, kad jie matė ne slaptuosius JAV lėktuvus, bet teigti, kad pastebėti orlaiviai buvo ne žemiškos kilmės, o ateiviai iš kitos planetos. 1977 CŽV prisipažino aktyviai dalyvavusi dezinformuojant visuomenę apie NSO.

Filme taip pat pasakojama apie įslaptintą bazę Nevados dykumoje prie Grumo ežero (51 zona), joje tebevykdomų projektų pobūdį ir kitus dalykus, kuriuose daugiau klausimų negu atsakymų.