Povandeninės šmėklos NPO

„Amerikos pakrančių vandenys tapo kažkokių paslaptingų pamėkliškų submarinų taikiniu“, - skundžiasi aukštas Karinio jūrų laivyno žvalgybos pareigūnas, ataskaitoje pranešęs, kad tie laivai po vandeniu gali išvystyti daug didesnį greitį nei leidžia šiuolaikinės technologijos. Jų beveik nepastebi radarai, o jo greitis leistų jiems pasprukti nuo pačių greičiausių laivų. Kruopšti tokių laivų paieška Ramiajame vandenyne baigėsi be rezultatų.

Pradžioje manyta, kad tai likę vokiečių povandeniniai laivai – „medžiojantys vilkai“. Tačiau tai nelogiška, nes jiems reikia dyzelinio kuro, deguonies, maisto ir vandens atsargų. Tad jie ilgai slėptis po vandeniu negalėtų.

Apie tokius atvejus gerai žinojo legendinis JAV generolas Duglas Makarturas, prieš išeidamas į pensiją dažnai minėjęs NSO.

1958-ais, tarptautiniais geofiziniais metais, laivų komandos dažnokai pranešdavo apie didelius NPO, kurie plaukiojo įvairiuose gyliuose, dideliais greičiais. Kai kurie dugne palikdavo pėdsakus, panašius į tanko vikšrų (pvz., 1985 m. pabaigoje Brazilijos vandenyse, o taip pat pana6iu laiku ir prie San Francisko). 7-me dešimtm. tokių pranešimų iš viso pasaulio dar padaugėjo, jie ėmė rodytis ir Norvegijos bei Švedijos fiorduose. O giluminiai tiriamieji aparatai pastebėdavo labai greitus laivus, plaukiančius kelių kilometrų gylyje.

1987 m. „Panorama“ paskelbė D. Kuznecovo straipsnį „Baisiųjų ‚Mažylių‘ sugrįžimas“ apie tarybinius nedidelius povandeninius laivus „Mažylius“. Autorius informacijos turėjo iš Pietų Afrikos, Vokietijos ir JAV žvalgybų. Atseit, į Skandinavijos uostus jie galėjo pradėti brautis nuo 1962-ųjų. Tačiau šią versiją neigia Amerikiečio Džono Kilo sukaupta medžiaga.

Dar apie 1930-uosius buvo pranešama apie NSO Arktikoje. Tolimuose senuosiuose Švedijos ir Norvegijos kaimuose žmonės matė keistus orlaivius, skraidančius žemai net per blogiausią orą. Jie buvo praminti „paukščiais-šmėklomis“ [ar čia nėra sąsajų su senoviniais padavimais apie skraidančius hiperborėjus – žr. Po gulbės sparnu ]. O kariškiai dėl jų apkaltino Maskvą. Tačiau tarybiniai kariai stebėdavo tokius pat „paukščius“ ir taip pat jų baiminosi – ir net dalį kariuomenės perdislokavo į Kolos pusiasalį. Tuo pat Arktyje buvo stebimi ir paslaptingi submarinai.

„Paukščiai“ sugrįžo 1972-ais ir atrodė kaip juodi, be atpažinimo ženklų malūnsparniai, besisukiojantys virš fiordų. Rudenį Norvegijos jūrininkai pamanė, kad Sogne fiorde į spąstus pateko vienas (ar keli) NPO. Buvo pradėtos mėtyti giluminės bombos, tačiau tarsi iš niekur pasirodė paslaptingi „malūnsparniai“, ėmė sukti  ratus virš karinių laivų, kuriuose staiga sutriko elektroninė įranga. Ir vėl manyta, kad dėl incidento kalta Maskva, jai buvo nuolat siunčiami griežti perspėjimai, bet TSRS viską neigė. O kadangi „malūnsparniai nuolat pažeisdavo Skandinavijos oro erdvę, santykiai tarp Švedijos ir TSRS labai paaštrėjo.

Skandinavai pristatė minų užtvaras ten, kur buvo pastebimi NPO, tačiau minos paslaptingai be pėdsakų dingdavo. Į kai kuriuos vaiduokliškus laivus būdavo paleidžiamos moderniausios torpedos, tačiau jos ne tik kad nesprogdavo, bet ir dingdavo be pėdsakų.

1981 m. spalio 27 d. Torumskarėje (Švedija) ant seklumos, vos už 16 mylių nuo dviejų svarbių karinių bazių, užplaukė povandeninis laivas be jokių atpažinimo ženklų. Paaiškėjo, kad tai tarybinis „Uiski“ klasės laivas, kurio kapitonas dievagojosi, kad sutriko navigaciniai prietaisai. Tai patraukė spaudos dėmesį ir, atrodė, kad NPO paslaptis atskleista.

Tačiau NPO Skandinavijos vandenyse tebesirodė, o Maskva tvirtino, kad dėl to ji nieko dėta. Dž. Kilas rašė, kad Maskva 1985-ais pranešė apie 90 atvejų, kai jos teritorijoje pasirodė NPO. Imta galvoti, kad čia veikia kažkokia trečioji jėga. 1991 m. TSRS subyrėjo, jos dauguma povandeninių laivų buvo „užkonservuoti“. O NPO pasirodymai nesiliovė ir 1992 m. pranešimų apie juos tik padaugėjo.

Reikia prisiminti, kad dar gilioje senovėje jūrininkai stebėdavo keistus švytinčius apvalius darinius, kartais primenančius ratą su stipinais kurie būdavo įvairių formų: tiesūs, kreivi S-formos ir kt. Jie vadinti „Šėtono ratais“.

Buvo iškelta daug hipotezių, bandančių paaiškinti tuos reiškinius – pradedant gamtine-biologine [pvz., ypatingo planktono], o baigiant egzistuojančia povandenine civilizacija (ar povandeninėmis ateivių bazėmis).