Sąmokslo teorija: vėžio politika (1 dalis)

Daktaras E. Grifinas kalba apie sveikatos problemą, apie vėžį ir alternatyvių jo gydymą, kuris yra žinomas kaip Laetrile. Tai substancija, apie kurią 1970 m. mėgo kalbėti žiniasklaida.

Jo žmona Patricija kartu su dr. Džonu A. Ričardsonu parašė knygą šia tema. D. Ričardsonas turėjo vėžio kliniką Sant – Francisko apylinkėse tais pačiais 1970 – ais. Patricija jam asistavo ir tvarkė pacientų dokumentaciją. Ir kalbėdavosi su pacientais. Ir po daugelio mėnesių tyrimų jie išleido knygą “Laetrile atvejų istorija”, kur paremtą tikrais faktais.

Pirmą kartą dr. Grifinas išgirdo apie laetrile 1971 metų vasarą. Jo draugas D. Ričardsonas, su kuriuo dažnai keliaudavo po gamtą, kartą atvažiavo pas jį su portfeliu. Ir pasakė, kad pateko į bėdą , nes vietinių medikų valdžia sužinojo, kad jis naudoja vėžio gydymui nepatvirtintas medžiagas.

Ričardsonas pasakojo, kad kažkas jam pasiūlė vėžio gydymui naudoti medžiagą laetrile. Apie šią medžiagą jis neturėjo jokių mokslinių žinių, neturėjo vilties dėl šios medžiagos poveikio ir ji nebuvo rekomenduota jokių medikų. Siūlantysis jam pasakė, kad medžiaga yra labai efektyvi ir daktaras turėtų ją išbandyti.

Jis neturėjo ypatingų rezultatų, gydant vėžininkus, kaip ir dauguma gydytojų. Tad nutarė išbandyti tą medžiagą. Jis turėjo vėžiu sergantį šunį, kuris nereagavo į tradicinį gydymą. Ir jau reikėjo tą šunį užmigdyti. Tad daktaras nusprendė išbandyti medžiagą su šunimi. Jo nuostabai šuo pasveiko.

Med. sesuo, matydama šuns sveikimą, paprašė, kad daktaras išgydytų jos šeimos narį, kuris jau miršta nuo vėžio. Bet kuriuo atveju prarasti nėra ko. Taigi jie pabandė, ir pacientas išgijo. Taigi, dr. Ričardsono gyvenime įvyko du dramatiški įvykiai, kurie privertė jį sugrįžti ir labai rimtai pažvelgti į šią medžiagą - Laetrile.

Jis susipažino su tos medžiagos atradėju dr. Ernestu T. Krebsu jaunesniuoju, kuris jį supažindino su Laetrile teorija ir mokslu. Ir pradėjo atsargiai naudoti medžiagą savo praktikoje. Nuo aukšto prarastų pacientų skaičiaus jis greitai perėjo prie aukšto procento pasveikusiųjų. Jis tapo labai entuziastingas šios medžiagos naudojimo atžvilgiu ir pas jį pradėjo plūsti pacientai iš visos Amerikos ir Europos.
Tada jis ir pakliuvo į bėdą – ligoninės administracija jam uždraudė naudoti Laetrite, kadangi ši medžiaga nėra patvirtinta Sveikatos ministerijos. Jis tai žinojo, bet žinojo ir tai, kad medžiaga veikia. Tačiau administracijai nerūpėjo veikia tas dalykas ar ne – nepatvirtintos medžiagos naudojimas yra įstatymo pažeidimas.

Dr. Džonas buvo labai principingas žmogus. Jis buvo davęs Hipokrato priesaiką ir jos griežtai laikėsi - jis privalėjo gelbėti gyvybes. Jis nusprendė kovoti už tiesą, už Laetrile naudojimą vėžio gydymui.

Taigi dr.Ričardsonas atėjo pas dr.Grifiną su visais dokumentais, diagramom, užrašais, tyrimais ir paprašė, kad tas padėtų jam parašyti ir išspausdinti straipsnį žurnale, kuriame būtų išdėstyta kaip ir kodėl veikia Laetrile, ir kokie gaunami rezultatai. Tuomet visi “kontrolieriai” nuo jo atstos ir jis galės ramiai dirbti.

Iš Ričardsono kalbos Grifinas suprato ir jį labai nustebino, kad įtakingų medikų sluoksniuose yra žmonių, kurie sąmoningai kontroliuoja pasveikimo nuo vėžio skaičių. Kas tai per žmonės, kad jie taip elgiasi? Kas jie tokie?

Draugai tikėjosi, kad išspausdintas straipsnis užbaigs kovą. Tačiau jie susidūrė su galinga vėžio industrijos varomąja jėga: pinigais, reputacijom, prestižais…

Vėžio terapijos mokslas: du konfliktuojantys požiūriai

Vėžio kontrolė yra žinoma, tai ateina iš gamtos. Bet tai nėra platinama viešai, nes negali būti patentuota. Ir komerciškai nepatrauklu farmacijos industrijai.
Yra du požiūriai: ortodoksinis ir alternatyvus. Dr. Grifinas ir dr. Ričardsonas yra pastarojo atstovai.
Ortodoksiniu požiūriu vėžys yra gumulas, gumbas, kuris auga. Jei vėžys būtų tik tas gumbas, tai užtektų jį išpjauti. Jie taip ir padaro. Bet liga grįžta.

Alternatyviu požiūriu gumbas nėra vėžys, tai – vėžio simptomas. Klausimas – kas, esantis kūno medžiagų apykaitos sistemoje, privertė jį atsirasti?

Ortodoksai gydo simptomus, alternatyvai – priežastį. Jie teigia, kad yra sutrikęs natūralus kūno balansas. Jie pašalina guzą tuo atveju, kai tas kelia pavojų augdamas, pvz.: gali užspausti širdies arterijas. O šiaip kūnas laikui bėgant guzą pats sunaikina.

Pažiūrėjus pro mikroskopą į guzą matyti, kad tai nėra 100% vėžys. Dauguma ląstelių – dažniausiai apie 80% - jame yra ne vėžinės. Naudojamai radiaciją ( kaip dažnai daro) vėžio ląstelės yra labiau atsparios, nei ne vėžinės. Ir kai sunaikinama 80 % to gumulo, visi mano, kad vėžys beveik sunaikintas, nors jis nė nepaliestas. Ir jis dauginasi...

Vėžį galima pavadinti nebekontroliuojamu gydymo procesu. Jei ne žmogaus kūno sugebėjimas pastoviai atnaujinti ląsteles, žmogus jau senai būtų „prastos“ formos. Atsinaujinimas yra natūralus gyvenimo ciklo procesas. Ląstelė kūne gyvena apie septynis metus, ir kas septyni metai kiekviena ląstelė pakeičiama nauja. Jei pasikasau ranką, nuo jos nubyra kelios ląstelės. Vos tai įvyksta, kūnas iš karto gamina naujas, kad pakeisti prarastas. Tai natūralus gydymo procesas. Kai atnaujinimas baigtas, yra išsiunčiami cheminiai ir elektriniai signalai, kad nebereikia gaminti.
Tačiau kai signalų išsiuntimas yra išėjęs iš rikiuotės, gydymosi procesas nesustoja ir toliau gamina ląsteles. Taip susidaro gumulas, kurį gydytojas įvardina „vėžiu“. Tačiau priežastis ne gumbe, o kūno cheminėje – elektrinėje signalų išsiuntimo sistemoje.

Kokia yra tikroji vėžio priežastis?
Vidiniai ir išoriniai faktoriai

Kas gi yra tie elektriniai ir cheminiai signalai? Cheminis signalas tai - ne cheminio elemento „buvimas“, bet jo „nebuvimas“. Vėžys nėra sukeltas kažko, kas yra. Jis prasideda, kai kažko trūksta.

Pvz. anksčiau manė, kad skorbutą sukelia bakterijos, virusai, patekusios į laivus pro mažus tamsius plyšelius. O iš tikrųjų ši liga yra vitamino C trūkumo pasekmė.

Ko trūkumas sukelia vėžinį susirgimą? Kol kas nustatyti du pagrindiniai faktoriai: vidinis, kylantis iš kūno, ką kūnas turi pats pagaminti; ir išorinis, kuris ateina iš išorinio pasaulio. Abu jie yra būtini. Yra dar ir kitų.

Vidiniai, gaminami kūno, vadinami proteolotiniais enzimais. Jie yra gaminami kasoje. Jų paskirtis yra virškinti proteinus.

The Science and Politics of Cancer, G. Edward Griffin

(bus daugiau)