Žmogus rentgenas - akis mikroskopas

Amerikiečiu tapytojas Džodis

Ostroitas, dar būdamas 15-os metų amžiaus, pastebėjo nepaprastą savo sugebėjimą. Jis galėjo matyti pačias smulkiausias detales, kurių paprastas žmogus be mikroskopo negalėjo matyti. Sis nepaprastas fenomenas sudomino mokslininkus. 1997-ais metais jie atliko eksperimentą, kuriame sutiko dalyvauti ir 29-ių metų amžiaus dailininkas. Prieš jį buvo padėti nedideli triušio blužnies ir eukalipto lapo pjūviai. Džodis keletą minučių įtemptai žiūrėjo į objektus, po to popieriaus lape nupiešė jų vidines struktūras. Mokslininkai tuos pačius objektus ištyrė elektroniniu mikroskopu ir pamatė, kad piešinys buvo atliktas visiškai tiksliai, tik padidintu masteliu.

Pats Ostroitas papasakojo, kad iš pradžių jis tik labai kruopščiai piešdavo įvairių daiktų faktūrą - medžio, baldų, gyvūnų. Ir tik vėliau pastebėjo, kad gali matyti ir labai smulkias detales, kurias paprastai žmogaus akis nemato. Jis matė ląstelių sandarą, tarsi ją nufotografuodavo, o vėliau ypač plonais teptukais ir pieštukais pavaizduodavo popieriuje. Jo piešiniai su tokiais tarsi mikroskopu padarytais piešiniais gana išpopuliarėjo. Kai kurie meno žinovai teigia, kad šie piešiniai turi ne tik mokslinę, bet ir meninę vertę, todėl netgi yra pasiryžę už šiuos piešinius mokėti pinigus. Dailininkas šiuo metu piešia ne peizažus, o savo „regėjimus", kuriuos vėliau sėkmingai parduoda.

Vyras pats negali paaiškinti savo nepaprasto sugebėjimo prigimties. Tarsi kažkas trakšteli galvoje ir prieš jo akis atsiranda vaizdas, kurį belieka tik perkelti ant popieriaus. Ostroitas, suprasdamas kad susidomėjimas jo darbais gali greitai praeiti, gana dažnai kartoja, jog jam yra gaila, kad ši nepaprasta savybė pasireiškė būtent jam, o ne kokiam mokslininkui.
Masinio informavimo priemonėse neseniai buvo pasirodžiusi žinia apie Vladimirą Maniachiną, inžinierių iš Novosibirsko miesto (Rusija). Teigiama, kad šis vyras be elektroninio mikroskopo sugeba pamatyti atomų struktūrą ir netgi laisvuosius elektronus... Tuo sunku patikėti, bet daug kas mūsų pasaulyje yra kol kas nepaaiškinama.

Gyvenimas be maisto

Žmogus-kupranugaris - taip vadinamas brazilas Kordeiru da Silva, kuris visiems labiau žinomas Lau pravarde. Tiesa, nėra žinoma ar šis vyras dar gyvas, nes 1995-ais metais jis buvo 76 metų amžiaus. Vyras nuo pat savo vaikystės praktiškai nieko negėrė ir nevalgė, tačiau tai niekaip nepaveikė jo sveikatos. Jis buvo 2 kartus vedęs, susilaukė net 23 vaikų, praktiškai niekada nesirgo, išskyrus dvi atrofuoto skrandžio operacijas, kurios buvo atliktos primygtinai reikalaujant gydytojams. Antroji Lau žmona įkalbėjo vyrą rytais išgerti po stiklinę mango sulčių su pienu. Tai buvo vienintelis vyro maistas.
Pirmą kartą apie nepaprastą vyro sugebėjimą buvo sužinota dar 1957-ais metais. Tačiau iki šiol gydytojai ir mokslininkai negali vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kaip Lau išliko gyvas, praktiškai nevartodamas maisto, vandens ir neatlikdamas natūralių gamtinių reikalų. Skamba keistai, tačiau Lau taip retai lankėsi tualete, kad prisiminė visas dienas, kada tai įvyko.

Artimas žmogaus-kupranugario draugas, Tabiro miesto meras Žozė de Moura teigė, kad Lau ištisas valandas galėjo būti saulės kaitroje, neišgerdamas nė gurkšnio vandens ir nė trupučio neprakaituodamas. Netgi atvirkščiai - vyrui buvo gana vėsu 43-jų laipsnių karštyje!

Sis faktas byloja apie nepaprastus žmogaus organizmo sugebėjimus. Gauti gyvybiškai reikalingas medžiagas ir energiją galima ne tik su maistu, bet ir semtis jų iš erdvės, iš kosmoso gaunamo energijos. Mes galime priimti aukščiausiąją energiją (praną) iš Saulės, tačiau tam reikia nuolat save tobulinti, išplėsti sąmonės ribas, išvalyti visus savo kūno apvalkalus - fizinį, astralinį ir mentalinį.

Kordeiru da Silva nebuvo vienintelis oks žmogus. Gana nemažai atvejų, kai žmogus gali gyventi be maisto ir vandens, pasitaiko Indijoje. Pavyzdžiui, 1932-ais metais laikraščiuose buvo rašoma apie moterį, kuri vadinosi Karibala Dasi. Ji tuo metu be maisto ir vandens jau buvo išgyvenusi apie 40 metų. Moteris gyveno aktyvų gyvenimą, tvarkė namų ūkį.

1953-ųjų metų rugpjūčio mėnesį laikraštyje „Bombay press“ buvo išspausdintas straipsnis apie 18-metę Danalak Šumi Markarą. Ji gimė visiškai normalia mergaite, tačiau jai augant, apetitas vis prastėjo. Kai mergaitei buvo 14 metų, ji praktiškai nieko nebegalėjo suvirškinti. Paauglė buvo išsiųsta tyrimams į Bangolorą, tačiau gydytojai jokių nukrypimų organizme neaptiko. Kai Danalak buvo 17 metų, ji visiškai nustojo valgyti.

2001-aism metais laikraštyje „Times of India“ buvo atspausdintas sensacingas straipsnis, kad    64-ių    metų amžiaus mechanikas Manekas jau visus metus nevalgo! Per visą tą laiką vis nesuvalgė net kąsnelio maisto, tik gėrė virintą vandenį. Vyras maitinosi vien tik Saulės energija... Kaip teigia Manekas, visko, ko mums reikia, norint gyventi be maisto, - tai išmokti tiesiogiai sugerti Saulės energiją. Pats vyras jau išmoko tai daryti. Jo žodžius patvirtina įvairių sričių gydytojų grupė iš Terapijos instituto prie Tarptautinės sveikatos centro Achmadabade, kurie ėmė stebėti vyrą dar iki badavimo pradžios. Vyro organizme per metus badavimo nebuvo aptikta jokių sveikatai pavojingų pakitimų.

Australijoje, Kvinslando valstijoje gyvena nepaprasta moteris, kuri prisistato savo dvasiniu vardu Džasmuchin. Ji garsi tuo, kad nuo 1993-ių metų visiškai nevartoja maisto. Ne viename interviu moteris tvirtino, kad minta vien tik prana - universalia kosmine gyvybine energija. Be to, ji geria vandenį ir labai retai žolelių arbatą.

Žinoma, tai yra išskirtiniai atvejai, kurių mokslas kol kas niekaip negali paaiškinti, nors ir yra siūlomos kelios hipotezės. Pavyzdžiui, badavimo teorijos šalininkai tvirtina, kad maisto valgymas
yra tik įgytas įprotis. Jų teigimu, gamta ir grynas oras - tai tikri rezervuarai, kuriuose yra visko, tame tarpe ir medžiagų, iš kurių sudarytas žmogaus organizmas.

Žmogus rentgenas

Muitininkas Aleksejus Skokovas dar sovietiniais laikas tapo tikra legenda. Sis vyras pasižymėjo unikalia savybe. Pavyzdžiui, jis ramiai apžvelgdavo laukimo salėje esančius žmones ir nesuklysdamas

galėjo pasakyti, kuris iš jų pažeidė muitinės taisykles - gabena pinigus, cigaretes ar alkoholinius gėrimus, paslėptus pačiose netikėčiausiose slėptuvėse.

Yra pasakojama tokia istorija. Vienas žmogus gavo leidimą emigruoti iš buvusios Sovietų Sąjungos. Prieš lipant į lėktuvą reikėjo atlikti muitinės patikrą. Tikrinant vieną dėžę suveikė neseniai įsigytas brangiųjų metalų detektorius. Įtarimą sukėlusi dėžė buvo iškratyta iki dugno, tačiau nieko įtartino ar draudžiamo neaptikta. Tačiau prietaisas ir toliau rodė, kad yra brangiųjų metalų. Pamainos viršininkas pasiuntė automobilį atgabenti Skokovui. Vyras, vos tik žvilgtelėjęs į dėžę, burbtelėjo: „Taigi ten vinys auksinės“. Iš tiesų, vinys buvo ištrauktos ir patikrintos. Buvo aptikta beveik 6 kg aukso.

Labai retas atvejis, kad per Skokovo darbo pamainą nebūtų aptinkama kontrabanda. Jau būdamas garbaus amžiaus, jis ne kartą pareiškė norą išeiti į pensiją. Tačiau po kiekvieno tokio pokalbio vadovybė vis prašydavo vyrą su nepaprastais sugebėjimais dar pasilikti.

Kolegos ne kartą prašė, kad Skokovas pasidalintų su jais savo sugebėjimais. To paties prašė ir vyresnybė. Tačiau Skokovas atsakė:

- Nėra jokios paslapties. Aš ir pats nežinau, kaip viskas vyksta. Pažiūriu į žmogų. Jeigu jis gabena kontrabandą, man ima niežėti po krūtine. Po to tarsi kažkas trakšteli galvoje, ir aš jau žinau kas ir kur paslėpta.

Regėjimas oda

Praėjusio amžiaus 7-ame dešimtmetyje Urale (Rusija) gyveno mažai išsilavinusi moteris Roza Kulešova. Tačiau ji sugebėjo sudominti mokslo visuomenę. Įdomiausias tas faktas, kad sovietinė cenzūra, labai nepalankiai žiūrėjusi į bet kokią informaciją apie antgamtinius dalykus, praleido informaciją apie taip vadinamą regėjimą oda.

Viskas prasidėjo dar 1960-ais metais. Tuo metu moteris dirbo dramos būrelio vadove aklųjų ir silpnaregių draugijoje. Ją sudomino neregių sugebėjimas skaityti Brailio raštu, t.y. pirštais liečiant tam tikrus iškilumus. Kulešova pati pamėgino tai padaryti ir per dvi savaites nesunkiai išmoko šio sugebėjimo.

Po to Roza pabandė užrištomis akimis perskaityti įprastines raides, ir jai pavyko tai padaryti. Praėjus kiek daugiau nei metams moteris galėjo skaityti bet kokį tekstą, jo net nematydama. 1962-ais metais ji kurį laiką netgi dalyvavo Žemutinio Tagilo cirko pasirodymuose su savo numeriu. Po trejų metų Roza persikėlė gyventi į Sverdlovską, kur įsidarbino neregių
mokykloje. Ji ėmė mokyti vaikus pagal savo metodiką ir pasiekė gana neblogų rezultatų. Moteris laisvai galėjo perskaityti jai nežinomą tekstą ne tik pirštų galiukais, bet ir alkūne ar net sėdmenimis.

Tuo metu vienintelis mokslininkų paaiškinimas buvo tai, kad moteris jaučia spalvą ir šviesą ypač didelio jautrumo odos nervų galūnėmis. Ji pati savo sugebėjimą vadino regėjimu oda. Vėliau paaiškėjo, kad mokslininkai klydo dėl paties fenomeno esmės. Vien tas faktas, kad Roza Kulešova galėjo skaityti tamsoje, per neperregimą pertvarą arba tekstą, užrašytą nematomu rašalu, vertė abejoti hipoteze apie regėjimą oda.

Tačiau kitos hipotezės, kuri pagrįstai paaiškintų šio fenomeno esmę, iki šiol nėra sukurta.