Paslaptingi statiniai labirintai. Kam jie buvo statomi?

Pirmieji labirintai buvo pavaizduoti ant uolų dar ankstyvojo paleolito epochoje. Jie vaizdavo septynias linijas, besisukančias aplink centrą.

Labirinto piešinys yra ir ant Luzanaso šventyklos Sardinijos saloje sienų. Ši šventykla pastatyta maždaug prieš 4 tūkstančius metų (paslaptingi statiniai - paranormal.lt).

Graikijai priklausančioje Pilos saloje buvo rasta maždaug 3 tūkstančių metų senumo molinė lentelė, kurioje pavaizduotos 7 koncentriškos linijos. Panašūs atvaizdai aptikti Turkijoje Gordione, Ispanijos Pontevedro provincijoje esančiuose urvuose, netoli Vai Kamoniko miestelio Italijos šiaurėje, taip pat JAV, Lotynų Amerikoje. Labirintas pavaizduotas netgi garsiosiose Naskos dykumos piktogramose.

Senoliai ne be reikalo mėgo vaizduoti labirintą. Buvo manoma, kad labirintas suteikia magišką apsaugą. Pavyzdžiui, gydanti indėnų navahų mandala (diskas) savo forma primena labirintą. JAV Arizonos valstijoje gyvenantys tochonų ir pimų genties indėnai pintus krepšius puošia labirintų atvaizdais. Šie indėnai labirintą vadina „Iitojos namais“ – savo protėvio, kuris, pasak mitų, gyvena šventojo Babokivario kalno viršūnėje, garbei. Šri Lankoje labirinto atvaizdas įpinamas į antklodės raštus. Pagal vietinių gyventojų tikėjimą, tai apsaugo nuo piktų jėgų.

Pats garsiausias labirintas Žemėje yra Kretos saloje. Pagal padavimą, jį Knoso miete pastatė skulptorius iš Atėnų Dedalas. Savo struktūra šis labirintas priminė egiptiečių labirintą, tačiau jo dydis, jei tikėti Romos mokslininko Plinijaus parašymu, sudarė tik šimtąją dalį egiptietiškojo statinio.

Kretos labirintas buvo tik religinės paskirties statinys. Tai yra Dzeuso Labrio šventykla. Pagrindinis šio dievo atributas yra dviašmenis kirvis (graikiškai – „labrys“). Kaip mano kai kurie specialistai, pavadinimas ,,Labrynthios“ (labirintas), faktiškai yra „dviašmenio kirvio namas“. Neatsitiktinai ant šventyklos sienų neretai matomas dviašmenio kirvio atvaizdas. Tokių kirvukų buvo rasta ir urve, kur, pagal mitus, gimė Dzeusas.

Salos šeimininkas karalius Minas ne be reikalo užsakė Dedalui pastatyti labirintą. Šis pastatas turėjo būti Minotauro – pusiau žmogaus, pusiau jaučio – buveine.

Po to, kai Atėnai pralaimėjo karą Kretai, kas 9 metai Atėnų valstybė į salą siųsdavo po 7 merginas ir vaikinus, kurie turėdavo būti paaukoti Minotaurui. Visi jie be pėdsakų dingdavo labirinte… Taip vyko tol, kol pabaisą nugalėjo Tesėjas, pasinaudodamas siūlų kamuoliuku, kurį jam padovanojo Mino dukra Ariadnė, pamilusi jaunuolį. Kretos labirintas buvo keletą kartų sugriautas, tačiau vis būdavo atstatomas. 1380-ais metais pr.m.e. labirintas buvo sugriautas paskutinį kartą, tačiau mitas apie jį žinomas ir šiandien.

Kretos labirinto liekanas pavyko atkasti anglų archeologui Artūrui Evansui. Kasinėjimai Kefalo kalvos rajone truko apie 30 metų. Kiekvienais metais iš po žemių pasirodo vis naujos sienos ir statiniai. Pasirodo, visi statiniai grupuojami aplink didelį vidinį kiemą ir išdėstyti skirtinguose lygiuose, tarpusavyje sujungti laiptais ir koridoriais. Kai kurie koridoriai veda giliai po žeme. Yra labai didelė tikimybė, kad tai iš tiesų yra legendinis Kretos labirintas.

Labirintų atvaizdus galima pamatyti ant viduramžių vienuolių apsiaustų ir senųjų šventyklų sienų. Šis simbolis perteikia iniciacinę mirties ir atgimimo prasmę bei perėjimą j paralelinį pasaulį. Labirintas taip pat simbolizuoja gyvenimo išmintį - kelių, vedančių į tiesą, klaidumą bei nuolatinius žmogaus paklydimus.

Daugelyje religinių ir mistinių bendrijų adeptams buvo duodamas uždavinys savarankiškai rasti teisingą kelią labirinte, turinčiame daugybę akligatvių ir spąstų. Išlaikyti šį egzaminą pasisekdavo toli gražu ne visiems. Kartais žmogus mirdavo nuo alkio ir troškulio, taip ir neradęs teisingo kelio.

Senovėje labirintai dar būdavo naudojami apsiginti nuo priešų. Pasinaudojant įvairiomis gudrybėmis šie būdavo įviliojami į labirinto vidų, kur keletą parų klaidžiodavo begaliniais koridoriais, „papuoštais“ žmonių kaulais ir įvairių pabaisų atvaizdais. Po tokio klajonių priešai dažnai išprotėdavo.

Europoje pastaraisiais šimtmečiais paplito taip vadinami „sodo“ labirintai. Tai – sodai ir parkai su daugybe tarpusavyje persipinančių alėjų, kuriose nesunku pasiklysti be palydovo ar specialių nuorodų.

Pagarsėjo sodai-labirintai, sukurti Gonzago valdose Mantujoje ir Versalyje. Netgi popiežius Klemensas X 1670-ais metais įsakė sukurti sodo labirintą prie savo Altjierio vilos Romoje. Jam patiko stebėti savo tarnų pastangas rasti išėjimą iš šio „galvosūkio“.
Didžiojoje Britanijoje labirintų kūrimas tapo vos ne nacionaline tradicija. Pavyzdžiui, Anglijos karalius Henrikas II XII amžiuje įsakė sukurti labirintą aplink savo mylimosios Rozamundos Kliford pilį Vudstoke. Aplink pilį buvo nutiesta daugybė persipinančių alėjų ir pasodinta gyvatvorių. Šis labirintas žinomas „Rozamundos buduaro“ pavadinimu. Apie takelį, vedantį į pilį, žinojo tik Rozamundos tarnai ir pats karalius

Henrikas II. Tai nebuvo tuščia užgaida – tais rūsčiais laikais karaliaus favoritei nuolat grėsė pavojus žūti nuo priešų ar intrigantų. Tačiau, kaip teigia legenda, tai nepadėjo apsisaugoti – pavydi Henriko II sutuoktinė karalienė Eleonora Akvitanietė sugebėjo atspėti labirinto paslaptį, prasibrovė į karaliaus meilužės rezidenciją ir nunuodijo savo priešininkę.

Garsiausias tokio tipo statinys Anglijoje – Hempton Kortas (Hampton Court), sukurtas 1691-ais metais, valdant karaliui Henrikui VIII, princo Vilhelmo Oraniečio užsakymu. Džeromo K. Džeromo garsiojoje knygoje „Trise valtyje, neskaitant šuns“ atrašomas veikėjų klaidžiojimas šiame labirinte. Ir šiandien į Hempton Kortą suvažiuoja turistai iš viso pasaulio, kuriems smalsu sužinoti ar iš tiesų galima pasiklysti labirinto alėjose. Kalbama, kad šis labirintas nėra jau toks sudėtingas, o visa paslaptis – judėti reikia visą laiką viena puse.

Labirintų kūrimas ypač pasidarė populiarus viduramžiais. Kai kurie kūrėjai netgi mesdavosi į kraštutinumus. Pavyzdžiui, anglų matematikas Rausąs Bolas iš alėjų sukūrė labirintą, neturintį tradicinio centro. Savo svečiams siūlydavo pasivaikščioti sode taip, kad du kartus nepatektų į tą pačią vietą. Tačiau labai retai kam pavykdavo susidoroti su šiuo uždaviniu.

Didžiojoje Britanijoje analogiški labirintai buvo kuriami dar visai neseniai. Toks labirintas 1988-ais metais pasodintas Lydso mieste. Jam kurti buvo panaudota 2400 kukmedžių. Labirinto takai atvaizduoja karalienės karūną. Parko pakraščiuose pastatyti bokštai ir bastionai. Į centrą galima patekti įprastu būdu – alėjomis, o norint grįžti atgal, reikia nusileisti į požeminį urvą, įėjimas į kurį yra kalvoje, kuri tuo pačiu tarnauja ir kaip apžvalgos aikštelė.

Didžiausias pasaulyje „sodo“ labirintas yra prie Blenhaimo pilies Anglijoje. Jo ilgis yra 88 metrai, o plotis – 55,5 metro. Iš oro matosi, kad labirinte pavaizduoti Britų imperijos heraldiniai ženklai.

Dar viena europietiška tradicija - kurti labirintus iš žolynų. Tokio labirinto viduryje dažniausiai būna nedidelė kalvelė ar medis, o į centrą veda takeliai, kurie atrodo kaip negilūs įdubimai. Dažniausiai šie labirintai yra apvalūs, jų skersmuo yra nuo 9 iki 18 metrų. Nors pasitaiko ir stačiakampių ar daugiakampių labirintų. Šiuo metu pasaulyje žinomi 11 tokių labirintų -8 Anglijoje ir 3 Vokietijoje.

Yra ir didžiulio dydžio žolynų labirintai. Vienas toks yra Lenkijoje Slupsko mieste. Jis specialiai sukurtas vietinės batsiuvių gildijos kostiuminiam festivaliui.