Sidabras prieš bakterijas ir virusus: natūralus antibiotikas?

Sidabras priskiriamas prie tauriųjų metalų, bet jo savybės gali būti įdomios ne tik juvelyrams ir monetų kalykloms – šimtus metų sidabras buvo naudojamas ir medicininiams tikslams. Pabandykime išsiaiškinti, ar pastaroji metalo savybė turi racionalų pagrindą.

Sidabro savybės

Baltas metalas, plastiškas, gana lengvai lydomas ir kalamas, gerai poliruojamas – naudingas radinys juvelyrams. Sidabrinės monetos taip pat plengvai nukalamos. Dėl šios priežasties sidabras kartu su auksu nuo seno buvo universalus mokėjimo būdas.

Cheminiu požiūriu sidabras yra pereinamasis metalas periodinėje elementų sistemoje. Šis metalas yra lengvesnis nei auksas, dalyvauja cheminėse reakcijose sudarydamas druskas, iš kurių daugelis blogai tirpsta vandenyje arba visiškai netirpsta. Tirpūs junginiai yra toksiški tiek tam tikrų rūšių bakterijoms, tiek žmonėms. Sidabras gali sudaryti koloidinį tirpalą, kurio terpės vaidmenį gali atlikti vanduo ir organiniai tirpikliai. Nenaudojant specialių stabilizatorių, koloidinis sidabras gaunamas nestabilus ir gali koaguliuotis arba oksiduotis sudarydamas druskas.

Sidabro jonai pasižymi antibakteriniu aktyvumu prieš daugelį mikroorganizmų rūšių. Net ir nežinodami apie bakterijų egzistavimą mūsų protėviai naudojo sidabrą apsaugai nuo ligų, pavyzdžiui, iš tauriojo metalo gamino dirbinius vandens ir maisto saugojimui. Kariai bandė gydyti žaizdas pridėdami sidabro plokštelę.

Gerokai vėliau mokslininkai išskyrė sidabro nitratą, kuris „pragaro akmens“ pavadinimu buvo taikomas medicinoje, nes jis turi prideginančių ir dezinfekavimo savybių. 19 amžiuje „pragaro akmuo“ buvo naudojamas gydyti žaizdoms ir gleivinės infekcijoms, sidabro nitrato tirpalą lašino į naujagimių akis tam, kad apsaugotų blenorėjos ir tokiu būdu kasmet apakindavo tūkstančius vaikų visoje Europoje.

Sidabras prieš bakterijas ir virusus: natūralus antibiotikas?

Prieš antibiotikų atsiradimą 1940 m. koloidinio sidabro tirpalai buvo plačiai naudojami medicinoje kaip dezinfekavimo priemonė. Koloidinis sidabras buvo naudojamas kaip išorinis agentas, bet kartais jis buvo vartojamas ir į vidų. Ir ne tik gydant infekcines ligas, bet ir, pavyzdžiui, epilepsiją.

Antibiotikai beveik visiškai išstūmė sidabro preparatus iš medicinos praktikos. Nepaisant to, daugelio šalių vaistinėse, tame tarpe ir Lietuvos, vis dar galima įsigyti panašių preparatų. Koloidinis sidabras šiandien vėl pateikiamas rinkai kaip maisto papildas. Jis aktyviai reklamuojamas, vadinantis natūraliu antibiotiku, universaliu antiseptiku, kuris sunaikina beveik visas žinomas bakterijas, grybelius ir net virusus, įskaitant ŽIV. Šiuo atveju koloidinio sidabro tirpalas yra paskelbtas visiškai saugiu ir net reikalingu sveikatai.

Ar tai tiesa? Deja, panacėjos ieškotojams teks nusivilti, nes sidabro efektyvumas ir nekenksmingumas yra gerokai perdėti. Tiesą sakant, koloidinis sidabras yra visiškai neveiksmingas naikinant virusus. Šiuo tirpalu negali išgydyti arba užkirsti kelio nei pūslelinė, nei ŽIV, nei tymams ar kitos virusinėms ligoms.
Taip pat ne visos bakterijos ir grybeliai yra jautrūs sidabro jonams. Taip, streptokomams, stafilokokams ir morakseloms sidabras tikrai turi didelę įtaką, tačiau patogeninių mikrobų egzistuoja žymiai daugiau.

Be to, koloidinis sidabras turi baktericidinį poveikį, t.y. žudo mikroorganizmus, tačiau tokia koncentracija yra toksiška ir žmonėms. Tuo tarpu saugi sidabro koncentracija tiesiog sustabdo mikrobų dauginimąsi, tačiau jų nesunaikina.

Yra ir kitas neigiamas momentas, tačiau nepakankamai ištirtas. Mokslininkai daro prielaidą, kad tas pats sidabro jonų veikimo mechanizmas, kuris apsaugo nuo bakterijų dauginimosi ir veda prie jų sunaikinimo, gali neigiamai paveikti žmogaus DNR. Ar esate pasirengę rizikuoti ir tai patikrinti savo kailiu?

Argirija – sidabro liga

Sidabras yra sunkusis metalas su jiems būdingomis savybėmis. Daugelyje šalių šis metalas klasifikuojamas kaip pavojingas, kurių sąrašas apima gyvsidabrį ir arseną, šviną ir cianidus, apie kurių toksiškumą žino daugelis. Tiesa, didžioji dalis sidabro, patenkančio į kūną, išsiskiria. 10 gramų sidabro dozė laikoma mirtina. Šio metalo 1 gramo susikaupimas audiniuose sukelia argiriją, dar vadinamą „sidabro liga“. Tai nepagydoma liga, kuri susidaro dėl sidabro junginių kaupimosi organizme. Išoriškai pasireiškia odos ir plaukų pigmentacijos pasikeitimais: plaukai netenka savo spalvos, o oda įgauna daugiau ar mažiau ryškų melsvai pilką atspalvį. Taip pat keičiasi ir akies rainelės spalva. Be to, kad keičia pigmentaciją, argirija gali pakenkti smegenų struktūroms, sukelti regos sutrikimus ir virškinimo trakto sistemos ligas.

Po Pirmojo pasaulinio karo argirija sergančių pacientų su buvo gana daug, nes tuo metu koloidinio sidabro tirpalai buvo naudojami visuotinai ir plačiai. Šiuo metu sidabro ligos atvejų pasitaiko retai. Garsiausias ligonis yra Polas Karasonas, „mėlynas žmogus“, kuris gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Polas nusprendė gydyti koloidiniu sidabru nuo nuolatinio dermatito, o vaistus ruošė savarankiškai savo namuose. Dermatitas praėjo, tačiau oda pradėjo įgyti mėlyną spalvą, o plaukai, atvirkščiai, išbluko. Tai įvyko dar prieš tai, kai JAV buvo uždrausta naudoti koloidinį sidabrą medicininiais tikslais.

Mėlyna oda gerokai apsunkino Polo gyvenimą – jis dažnai turėjo keisti gyvenamą vietą ir nuolat kęsti smalsius žvilgsnius ir kvailus juokelius. Organizmo apnuodijimas sukėlė visą virtinę ligų. Žmogus kentėjo nuo inkstų ir kepenų ligų, taip pat išgyveno vainikinių kraujagyslių šuntavimo operaciją. 2013 m rugsėjo 23 d., „sidabrinis žmogus“ mirė būdamas 62 metų, kai buvo nugabentas į ligoninę su širdies priepuoliu ir plaučių uždegimu. Po kelių dienų pacientą ištiko ir insultas, kurio Polas neišgyveno.

Ar verta naudoti koloidinį sidabrą?

Jei remtis rimtų mokslininkų ir mokslinių tyrimų rezultatais, atsakymas būtų daugiau neigiamas. Ir ne tik dėl „baisaus farmacijos kompanijų sąmokslo“, kurios nėra suinteresuotos pigios ir efektyvios priemonės nuo beveik visų ligų buvimu. Ir sąmokslo, ko gero, nėra, ir priemonė nėra tokia jau pigi, ir jos efektyvumas gerokai perdėtas.

Būtent pastarasis faktas yra svarbiausias. Nereikia naudoti preparatų, kurie gali kauptis organizme ir sukelti toksinį poveikį, jei yra didžiulis asortimentas saugių ir veiksmingesnių vaistų, nes už tai gali tekti sumokėti nepateisinamai aukštą kainą. Nors jie nepretenduoja į universalumą, tačiau dėl didesnio specifiškumo yra daug efektyvesni.

Ar verta naudoti sidabrą profilaktiškai? Atsakymas taip pat yra neigiamas. Saugi šio metalo koncentracijoje yra nenaudinga, o didelė – toksiška. Sidabras nepriklauso gyvybiškai svarbiems elementams, todėl niekas niekada negirdėjo apie ligas, kurias sukelia sidabro deficitas. Gydytojai rekomenduoja naudoti ne abejotinus maisto papildus, o patikrintus ir sertifikuotus vaistus. Taigi, sidabrą geriau kaupti ne organizme, o papuošalų dėžutėje.

Kita vertus, laikyti sidabrinę monetą ar šaukštą geriamame vandenyje visiškai saugu. Šiuo atveju jonų koncentracija nepasieks pavojingų ribų, o patogeninės floros dauginimasis šiek tiek susilpnės.