Žemė - pasaulių kryžkelė?

Dabartiniu metu egzistuoja kelios neatpažintų skraidančių objektų klasifikacijos. Viena labiausiai paplitusių yra klasifikacija, NSO suskirsttanti pagal jų dydį:

• Mažį ojektai, dydis - 20-100 cm. paprastai stebimi nedidelaime aukštyje. Išskrenda iš didesnių objektų.
• Nedideli NSO, skersmuo - iki 3 metrų. Paprastai jie irgi skraido nedideliame aukštyje, kartais nusileidžia ant žemės.
• Vidutinio dydžio anomalijos, skersmuo - nuo 40 metrų. tai labiausiai paplitusi NSO rūšis, jie yra pastebimi visame pasaulyje, įvairiuose mūsų planetos atmosferos sluoksniuose ir netgi už jos ribų.
• Dideli objektai, kurių skersmuo siekia 100 metrų ir daugiau. Jeigu tikėti pranešimais apie pastebėtas anomalijas prie Saulės, kai kurie NSO yra milžiniško dydžio.

NSO bet kokiam skoniui

Be to, kiekvienoje išvardintoje kategorijoje yra išskiriami pogrupiai pagal skraidančių aparatų formą. Labiausiai paplitę yra disko formos aparatai, taip vadinamos „skraidančios lėkštės“. Specialistai, remdamiesi stebėjimų analize, išskiria daugiau kaip tris dešimtis įvairių tipų konstrukcijas: vilkelio formos, cigaro formos, trikampiai, nupjauto kūgio formos, kubai ir kitokie. Vienas paskutinių NSO tipų, kurie neseniai pradėjo reguliariai rodytis danguje, yra „juodasis žiedas“, kuris greičiau primena ne tankų objektą, o vabzdžių spiečių ar tankius dūmus. (Pasaulio naujienos kitaip - paranormal.lt)

Ufologai pažymi įvairius neatpažintų skraidančių objektų pasirodymo danguje būdus. Jeigu labiausiai paplitusios „lėkštės“ ir „cigarai“ skrenda kaip įprasti mums lėktuvai, tik žymiai didesniu greičiu ir atlikdami mūsų technikai neįmanomus viražus, tai daugelis kitų NSO renkasi kur kas labiau egzotiškus būdus. Pavyzdžiui, „juodieji žiedai“ tarsi materializuojasi danguje, palaipsniui susikaupdami iš mažų dalelių. Tokiu pačiu būdu jie išnyksta, ištirpdami ore. Kubo formos NSO keletą kartų buvo pastebėti išnyrantys iš atsivėrusio šviečiančio lango, kuris panašus į portalą į kitą pasaulį. Kaip šalia Saulės atsiranda milžiniškos anomalijos, kurių dydis prilygsta planetai, niekas nežino: jos tiesiog kartais yra pastebimos šalia mūsų šviesulio.

Nežinomi tikslai

Taigi, yra aišku, kad yra daug įvairių tipų skraidančių aparatų, besiskiriančių savo dydžiu ir judėjimo erdvėje būdu. Kyla logiškas klausimas: nejaugi visi jie priklauso vienos civilizacijos atstovams? Jeigu taip, tai kodėl taip skiriasi formos ir dydžiai? Ir kalbama ne apie skirtumus detalėse, o principinius konstrukcijų skirtumus, kurie dažnai yra kur kas didesni, nei skiriantys mūsų lėktuvus, malūnsparnius ir dirižablius.

Kai kurie tyrinėtojai mano, jog įvairių tipų NSO priklauso skirtingų kitų planetų civilizacijų atstovams. Iš to, ką pasakoja žmonės, turėję kontaktų su ateiviais, galima daryti išvadą, kad yra mažiausiai dviejų rūšių ateiviai -pilki humanoidai ir į driežus panašios būtybės. Beje, labai retais atvejais kalbama apie sparnuotas, į gyvates panašias ir šviečiantį siluetą turinčias būtybes. Tai reiškia, jog yra tikimybė, kad aplink Žemę esančioje erdvėje egzistuoja penkių skirtingų rasių atstovai.

Kas juos visus traukia prie mūsų Žemės? Daugelis mano, kad tai gali būti kolonizacijos ar naudingųjų iškasenų perspektyvos. Tačiau reikia pripažinti, kad šie teiginiai nėra logiški. Naudingų iškasenų galima ramiai sau pasiieškoti kitose planetose, kuriose negyvena aborigenai, kurie neišvengiamai ims maišytis po kojomis, bandant jų panosėje pradėti naudingųjų iškasenų gavybą.

Kalbant apie mūsų planetą, kaip apie būsimą kolonistų gyvenamąją vietą, taip pat kyla daugybė klausimų. Pirma, kodėl mūsų planetoje esančios sąlygos turėtų tikti ateiviams? Mūsų rūšys galėjo vystytis gana skirtingose sąlygose, todėl mūsų šviežias oras ateiviams gali būti tarsi nuodai. Antra, jau apgyvendinta planeta tikrai nėra pats geriausias objektas kolonizacijai, nes kažką reikės daryti su aborigenais. Ar nepaprasčiau civilizacijai, sugebančiai įveikti didžiulius atstumus kosmose, pasiieškoti ramesnės vietos kolonijoms įkurti? Vargu ar tai būtų sudėtingiau, nei slėpti savo bazes nuo Žemės gyventojų.

Didžioji dalis tyrinėtojų, atsižvelgdami į pateiktus argumentus, vis dažniau sutinka, kad mūsų planeta gali ir nebūti galutiniu NSO kelionių tikslu, o yra tik tranzitinė bazė, kryžkelė tarpžvaigždinėse trasose.

Piknikas šalikelėje

Galaktinės geografijos požiūriu Saulės sistema yra Oriono rankovės, kuri yra viena iš Paukščių Tako dalių, vidiniame krašte. Mes esame truputį arčiau galaktikos krašto nei centro, be to, maždaug trijų tūkstančių šviesmečių atstumu nuo mūsų yra dar dvi galaktikos rankovės. Kitaip tariant, jeigu kažkas, turintis tokias technologijas, kurios leidžia atlikti ypač tolimus skrydžius, nuspręs skristi iš vienos rankovės į kitą, jo maršrutas eis per mūsų planetinę sistemą. Tokiu būdu ji taps tarpiniu punktu, kuriame kosmoso keliautojų gali laukti infrastruktūra, kurią galima prilyginti tai, kokia dažnai būna nedidelėse gyvenvietėse, esančiose šalia judrių kelių.

Mūsų Saulė - tai gamtinis termobranduolinis reaktorius. Ji gali būti savotišku energijos šaltiniu ateivių kosminiams laivams, kurie priskrenda arti jos ir semia energiją tiesiogiai. Gali būti, kad dėl šios priežasties gana neretai ufologai artimiausios mums žvaigždės nuotraukose pastebi keistas anomalijas. Kol didžiuliai žvaigždė-laiviai pasipildo energijos atsargas, jų ekipažų ir keleivių paslaugoms gali būti pasiūlytos įvairios pramogos, tarp kurių gali būti primityvios civilizacijos, kuri visai neseniai pakilo į kosmosą trapiais ir nepatikimais laivais, gyvenimo stebėjimas natūralioje aplinkoje. Negalima atmesti teiginio, kad NSO, kuriuos mes matome, atlieka ekskursinius skrydžius ir nelabai bijo pasirodyti mums į akis - lygiai kaip žmonės nė trupučio nesijaudina, kai juos pastebi zoologijos sode gyvenantys gyvūnai.

Galima prisiminti teoriją apie dirbtinę Mėnulio kilmę, kurios šalininkai pateikia ne vieną argumentą, norėdami ją pagrįsti. Mėnulis skrieja keistai apskrita orbita, kuri stipriai skiriasi iš kitų natūralių palydovų orbitų. Dar prieš tai, kai mūsų palydove nusileido pirmieji skraidantys aparatai, mokslininkai manė, jog jis yra padengtas kelių metrų dulkių sluoksniu, kuris neišvengiamai turėjo susiformuoti per milijardus metų.

Tačiau nieko panašaus nebuvo aptikta, kas galėtų rodyti mažesnį šio kosminio kūno amžių, nei buvo manoma anksčiau. Toks jausmas, tarsi kažkas Mėnulį atitampė iš kosminės erdvės ir „priparkavo“ šalia Žemės.

Lygiai taip pat nėra logiško paaiškinimo dėl tokio mažo mūsų palydovo tankio. Mokslininkų skaičiavimai rodo, kad vidutinis Mėnulio tankis sudaro vos 60 procentų analogiško mūsų planetos rodiklio. Tai gali rodyti, kad Mėnulio viduje yra didžiulės tuštumos. Jeigu mūsų Saulės sistema iš tiesų yra tarpinis taškas ateivių kosminių kelionių maršrutuose, tai tuščiaviduris Mėnulis gali būti savotiško oro terminalo su vaizdais į Žemę, analogu. Siame terminale žvaigždėlaivių pilotai ir keleiviai gali leisti laiką, kol jų transportui atliekama techninė apžiūra ir papildomos energijos atsargos. Arba gali sėsti į skraidančią lėkštę ir leistis į ekskursiją.

Teorija apie tai, kad Žemė yra tarpinis punktas, puikiai paaiškina, kodėl ateivius taip traukia katastrofos, kariniai konfliktai ar reti gamtiniai reiškiniai. Jie yra vaizdingi ir gali traukti turistų iš kitų pasaulių dėmesį.

Dėl šios priežasties NSO gali pasirodyti Arktikoje ir Antarktidoje, kur stebimos nuostabaus grožio pašvaistės, taip pat netoli didžiulių architektūrinių statinių, pavyzdžiui, Egipto piramidžių, Ankor Vato šventyklos, Stounhendžo ar majų miestų griuvėsių.

Kiek ši hipotezė atitinka tiesą, kol kas negalime pasakyti. Tačiau ją patvirtinantys faktai atrodo ne mažiau įtikinami nei alternatyvių versijų argumentai. Tad visko gali būti...