Brauniai - svečiai iš subtiliojo pasaulio

Britų folklore galima aptikti daugybę anapusinių būtybių, kurios primena mūsų naminukus, bildukus, aitvarus ir kitas panašias būtybės tarpusavyje “giminiuojasi”, tačiau skiriasi gyvenamąja vieta, išvaizda, elgsena ir gyvenimo būdu...

Namų dvasios

Anglijoje ir Škotijoje tikima braunių egzistavimu. Šių būtybių pavadinimas kilo iš žodžio „brown“ - rudas. Yra pasakojama, kad braunių kūnas padengtas šviesiai ruda arba tamsiai ruda vilna. Pirmą kartą apie šias būtybes pradėta kalbėti XVI amžiaus pradžioje. (paranormal.lt)

Brauniai yra nedidelės būtybės, savo ūgiu prilygstančios mažam vaikui. Jie gali turėti labai ilgas rankas, plačias ir plokščias pėdas, galūnių pirštai (išskyrus nykštį) yra tarpusavyje suaugę arba jų visiškai nėra. Šių būtybių nosys be tiltelio, akys - ryškiai mėlynos spalvos. Brauniai dažniausiai būna barzdoti. Jų veido oda dažniausiai būna šviesi, nors gali būti ir įvairių atspalvių, priklausomai nuo gyvenamosios vietos ir gyvenimo būdo.

Kartais jie būna apsirengę žaliais, mėlynais ar rudais skarmalais.

Skirtingai nei pas mus gyvenantys naminukai, brauniai gyvena nedidelėmis grupelėmis. Dažniausiai tai yra vyriškos giminės dvasios, tačiau kai kur, pavyzdžiui, kalnuotuose Škotijos rajonuose yra pasakojama apie moteriškas dvasias.

Brauniai gyvena ne namuose, bet urvuose, esančiuose netoli žmonių namų. Tačiau tai jiems netrukdo aktyviai dalyvauti žmonių gyvenime. O dalyvauja jie įvairiai: gali padėti ūkyje, pavyzdžiui, siuvant, atliekant ūkio darbus, prižiūrėti galvijus ir paukščius.

Kaip pasakojama legendose, brauniai visais laikas padeda škotų aludariams. Ne veltui alaus gamybos procese naudojamas specialus ritualinis akmuo, kuris taip ir vadinasi - braunis.

Dieną šios būtybės užsiima savais reikalais - miškuose renka uogas, laukuose - grūdus, gali, nematant šeimininkams, pamelžti karvę ir atsigerti pieno. Tačiau šios būtybės žino saiką ir, dažniausiai, visa tai kompensuoja.

Tam, kad braunis taptų pagalbininku, Anglijoje yra atliekamas atitinkamas ritualas. Jie yra kviečiami vakarieniauti ir vaišinami grietinėle, būtinai tiršta ir riebia, indas su kuria yra pastatomas už namo slenksčio. Šalia grietinėlės paprastai dedama duonos ar namuose kepto pyrago riekelė. Tačiau brauniams negalima palikti pernelyg daug maisto, niekuomet jiems negalima dovanoti rūbų - šios būtybės gali nuspręsti, kad taip bandote jas papirkti, t. y. jūsų gerumas nėra nuoširdus.

Kai kurie brauniai specialiai ar atsakydami į netyčinį žmonių įžeidimą išeina toliau nuo žmonių namų ir sulaukėja. Štai tokie brauniai gali padaryti žmonėms žalos: užpulti vienišą keliautoją, įvilioti į tankų mišką ar pelkę ir ten palikti... Anglai žino: jeigu susidūrėte su tokiu priešiškai nusiteikusiu brauniu, reikia užsimerkti ir sukalbėti maldą. Beje, brauniai bijo maldų ir krikščioniškų simbolių.

Vis tik brauniai siekia susirasti tokį namą, kur jiems bus gerai. Jie iš pradžių stebi žmones savo gyvenamojoje zonoje, norėdami surasti tuos, kurie taps jų šeimininkais. Kalbant tiksliau -jie tampa šių žmonių šeimininkais.

Viena iš braunio pareigų - apginti namą nuo vagių ir piktadarių. Tačiau kartais jiems tenka Įsikišti į įvykius. Tam jie naudojasi magija arba į pagalba pasikviečia savo „giminaičius“ - elfus ar fėjas.

Plaukuotoji Megė

Senovėje anglai tikėjo, kad kiekviename name yra savas braunis. Jis turi savo vietą, į kurią kitiems nevalia atsisėsti, - virtuvėje, šalia ugnies židinio. Brauniai gali dešimtmečius tarnauti vienai šeimai.

Grantų šeima iš Tulokhormo (Škotija) turėjo savą moteriškos giminės braunį - Megę Mulach, arba Plaukuotąją Megę. Ji padėdavo šeimos nariams, pavyzdžiui, šeimos galvai pasakinėdavo teisingus ėjimus, šiam žaidžiant šachmatais, taip pat atlikdavo raudotojos vaidmenį, kai kas nors šeimoje mirdavo.

Egzistavo prietaras, kad brauniai rašytojams gali pasakyti siužetą knygai, papasakodami tai, ką matė savo sapnuose. Teigiama, kad vienas braunis Robertui Stivensonui pasiūlė garsaus kūrinio „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“ idėją. Tačiau ir patys Brauniai neretai tampa meninių kūrinių veikėjais. Ne vieną braunį galima sutikti brolių Grimų pasakose.

Hobgoblinai ir kiti

Škotijoje brauniai yra vadinami trau. Jie gyvena kalnuose ir miškuose, tačiau gali būti ir naminiai. Laikoma, kad trau charakteris yra bjauresnis nei jų „kolegų“ iš Anglijos. Tačiau jie žmonėms gali suteikti juntamą pagalbą, jeigu šioms būtybėms yra nuolat paliekamos aukos - pienas, grietinė ar pyragas.

Hobgoblinai už braunius yra didesni. Tai visiškai ne kažkokios piktos būtybės (kaip galima spręsti iš pavadinimo), paprasčiausiai jie labai mėgsta pajuokauti su žmonėmis, tik šie juokai ne visuomet būna nekenksmingi. Ypač tai taikoma tiems žmonėms, kurie išdrįso pasijuokti iš šių būtybių arba jas pakritikuoti.

Hobgoblinų, vadinamų fainoderiais, populiacija gyvena tik Meno saloje. Fainoderiai pasižymi didele fizine jėga, todėl jie gali gana svariai padėti žmonėms, atliekant įvairius žemės ūkio darbus, pvz., javapjūtės ar šienapjūtės metu.

Bogartai - tai tie patys brauniai, tik žmonėms padaro daugiau žalos nei atneša naudos. Jie chuliganiškai elgiasi namuose - atriša besiganančius gyvulius, daužo indus, vagia produktus... Labai sunku priversti bogartą priversti palikti ramybėje savo auką. Paprastai namų, kuriuose apsigyvena bogartai, šeimininkams geriau persikelti į kitą vietą. Tačiau kartais į kitą vietą persikelia ir bogartas.

Džoan Rouling knygose apie Harį Poterį bogartas gali pasiversti tuo, ko žmogus labiausiai bijo, t. y. žmogaus baimių įsikūnijimu.

Piksiai - miškiniai, pelkių ir naminiai

Piksiai labai populiarūs tarp Kornvalio ir Devono gyventojų. Šie mažučiai žmogeliukai žaliais rūbais sutinkami dar keltų mitologijoje. Vienoje legendoje pasakojama, kad jie yra pagonių genties palikuonys. Ši gentis nebuvo tokia gera, kad patektų į rojų, tačiau nebuvo ir tokia bloga, kad tektų keliauti į pragarą, todėl jos gyventojai buvo pasmerkti amžinai klajoti Žemėje. Pagal kitą versiją, atsiradusią
viduramžiais, kalbama apie druidus, atsisakiusius priimti krikščionybę. Įpykęs dievas privertė juos mažinti ūgį, kol druidai patikėjo jo egzistavimu. Piksiai yra artimi elfų ir feirių giminaičiai.

Piksių ūgis yra apie 25 cm. Jie yra raudonplaukiai, turi įkypas akis, ilgas užaštrintas ausis, jų veiduose yra daug raukšlelių, o žali rūbai išausti iš lapų ir žolės. Jie mėgsta nešioti aštriu galu užsibaigiančias kepure arba gaubtus. Nors piksiai neturi sparnų, kai kurie jų moka skraidyti. Beje, yra tikima, kad kai kurie piksiai moka keisti savo išvaizdą. Pavyzdžiui, jie gali pasiversti ežiais. Piksiai gyvena miškuose ir miškuose esančiose pelkėse. Kai kurios rūšys gyvena urvuose.

Piksiai būna gana žiaurūs. Jie gali įvilioti keliautojus į neišbrendamą balą. Tuo tikslu jie ant kelio išmėto užkalbėtas durpes. Jeigu žmogus užlipa ant tokių durpių, jis nebeatpažįsta aplinkui esančios vietos ir pasiklysta.

Pasakojama, kad tai ne kartą įvyko su vėlyvais keliauninkais per Dartmuro pelkes. Jeigu atsidursite tokioje vietoje ir suprasite, kad jums „apsisuko galva“, pasinaudokite senųjų šių vietų gyventojų patarimu - išversti rūbus. Tai piksius išmuša iš vėžių ir jie palieka žmones ramybėje. Dar piksiai labai nemėgsta geležinių daiktų. Tad jeigu keliaujate į atokias vietas, pasiimkite su savimi kokį nors geležinį daiktą - nors peilį.

Pasakojama, kad garsieji apskritimai Didžiosios Britanijos laukuose atsiranda dėl to, kad piksiai juose pravarinėja savo arklius, kuriuos pavagia iš žmonių. Tie, kurie įžengia į tokį ratą, įžengia ir į piksių šalį, iš kurios kelio atgal nėra.

Tačiau šios būtybės žmonėms gali ir padėti. Piksiai prižiūri tvarką kapinėse, sutvarko kapus ir ant jų palieka gėlių. Jie gali tvarkyti ir namus. Maitinasi piksiai įvairiomis uogomis ir augalais. Jeigu piksis gyvena mago ar burtininko namuose, tai maitinasi tuo pačiu, kaip ir šeimininkas. Pasigerinti piksiams galima nedidelėmis dovanėlėmis ar pačiu paprasčiausiu maistu, pavyzdžiui, duona ir pienu.

Manoma, kad brauniai, piksiai ir kiti jų giminaičiai iš tiesų egzistuoja. Teigiama, kad jie yra paralelinės realybės gyventojai, kurie gali lankytis žmonių pasaulyje ir kištis į jų reikalus.