Kelpis - vandens arklys

Škotai tiki, kad jų kalnuose, miškuose ir ežeruose gyvena paslaptingos būtybės, kurių dauguma yra priešiškai nusiteikusios žmonių atžvilgiu. Viena iš tokių būtybių - vandens dvasia kelpis, kuris dažniausiai įgyja ponio pavidalą. tai yra nepakeičiamas škotų folkloro personažas.

Išsitempiantis ponis

Septyni vaikai - trys berniukai ir keturios mergaitės - nubėgo prie ežero kranto, nors tėvai buvo kuo griežčiausiai prisakę nesiartinti prie vandens. Jie linksmai žaidė, klegėjo, statė smėlio pilis. Staiga prie jų pribėgo simpatiškas ponis. Jis gracingai laigė aplinkui, kinkavo galva ir visa savo išvaizda rodė, kad būtų nieko prieš, jeigu vaikai ant jo pajodinėtų. Jo didelės mėlynos akys žiūrėjo labai įdėmiai, tarsi hipnotizuodamos. Ir štai viena mergaitė priėjo prie ponio, šis pritūpė, kad ji galėtų lengviau užlipti jam ant nugaros. Paskui mergaitę patraukė dar penki vaikai ir vienas po kito atsisėdo ant ponio. (paranormal.lt)

Vienas berniukas tuo metu buvo truputį nubėgęs šonan už akmens atlikti gamtinius reikalus. Kai jis pažvelgė iš už akmens, pamatė, kaip draugai sėda ant ponio, o jo kūnas nenatūraliai išsitempia, kad visiems pakaktų vietos. Berniukas suprato, kad vyksta kažkas negero ir strimgalviais pasileido bėgti į kaimą.

Tuo metu ponio išvaizda kardinaliai pasikeitė: iš burnos išlindo didelės iltys, akys pasidarė raudonos, iš kaktos išaugo du lenkti ragai, o iš kūno - dvi didelės rankos, besibaigiančios pirštais su dideliais nagais. Pabaisa siaubingai suriaumojo ir ėmė vytis berniuką. O vaikai, spiegdami iš visos gerklės, pabandė nušokti žemėn, tačiau veltui - jie buvo tarsi priklijuoti prie monstro odos.

Berniukas bėgo iš visų jėgų, tačiau monstras nenumaldomai artėjo. Ir štai berniuko kelyje atsidūrė šventasis ąžuolas. Berniukas iš paskutinių jėgų užsiropštė į medį, prie kamieno išsišakojimo, kur augo amalas (yra žinoma, kad šis augalas yra geriausia priemonė apsisaugoti nuo visokių nelabųjų jėgų).

Pabaisa, supratusi, kad šis grobis nuo jos išsisuko, piktai suurzgė ir nuskubėjo atgal prie ežero. Ji šoko į vandenį ir jame dingo kartu su šešiais vaikais, prikibusiais prie nugaros. Daugiau vaikų niekas nematė.

Kaip atpažinti kelpį

Visi požymiai rodo, kad tai tikrai buvo kelpis. Būtent jis, priimdamas arklio išvaizdą, vilioja prie savęs neatsargius keliautojus, kurie netinkamą valandą atsiduria ant upės ar ežero kranto. Tačiau pakanka tik susigundyti ir ant jo atsisėsti, kelpis iš karto šoka į vandenį. Raitelio kūnas mirtinai prikimba prie kelpio nugaros ir šonų, o rankos - prie karčių. O kas toliau? Pačiu geriausiu atveju, kai kelpis yra sotus ar geros nuotaikos, nelaimingasis raitelis atsipirks išgąsčiu, sušlaps iki paskutinio siūlo ir prigers vandens. Tačiau dažniausiai vandens arklys savo grobį sudrasko į gabalus ir suėda su visais kaulais ir vidaus organais, neliesdamas tik kepenų (nežinia kodėl, tačiau kepenys jam nepatinka).

Vis tik atidus ir atsargus žmogus gali išvengti šio nelaimės. Kaip atpažinti kelpį? Gerai įsižiūrėjus matosi, kad jo drėgnas kailis blizga ir šviečia, o karčiuose įsipynė vandens augalai ir įvairios kriauklelės. Jeigu pakrantės smėlyje matomi tokio arklio palikti pėdsakai, iš karto viskas tampa aišku: kelpio kanopos yra tarsi apsuktos užpakaliu į priekį. Ir jo kūnas iš tiesų gali išsitempti, kiek tik nori.

Tačiau klastinga būtybė gali pasirodyti ir būdama kitokios išvaizdos. Pavyzdžiui, kelpis gali apsimesti gražia mergina, apsirengusia žalia suknele, ir įvilioti karštakošį jaunuolį į vandens stichiją. Būna taip, kad kelpis pasiverčia simpatišku jaunuoliu ir vilioja patiklias merginas. Tačiau pabaiga vienoda - pabaisos skrandyje.

Tačiau ir šiuo atveju kelpį nesunku atpažinti. Jo plaukai būna šlapi, o juose, kaip ir arklio karčiuose, matosi vandens augalų ir kriauklelių. Atidžiai įsižiūrėjus į žalią rūbą galima pamatyti, kad jis yra išvirkščias. Kodėl taip yra, niekas negali to protingai paaiškinti. Matyt, tokia yra kelpių „mada“.

Kaip jį galima sugauti?

Atsirasdavo narsuolių, kuriems ne tik pavykdavo pagauti šią piktą ir pavojingą būtybę, tačiau ir priversti ją dirbti. Susitvarkyti su kelpiu galima, turint užkalbėtas kamanas ir žinant reikiamą užkeikimą. Kai pasirodo kelpis arklio pavidalu, jį reikia prisivilioti avižomis, o po to užmesti kamanas ant to visiškai nesitikinčio monstro, tuo pačiu metu ištariant užkeikimą. Po to kelpis tampa bejėgis ir visiškai paklūsta jį pagavusio žmogaus valiai.

Skotų padavime pasakojama, kad XVII amžiuje narsus baronas Gremas sugebėjo sugauti kelpį ir privertė jį tampyti akmenis Morfio pilies statybai. Didikas taip negailestingai išnaudojo sugautą monstrą, kad iš šio liko vien tik kaulai ir oda. Tačiau vieną vakarą į arklidę, kurioje baronas laikė kelpį, užėjo tarnaitė.

Pamačius vargšą iškankintą arklį jos širdis prisipildė

gailesčio. Ji nusprendė pašerti nelaimingąjį gyvūną ir, užmiršusi griežčiausią šeimininko įsakymą nesiliesti prie arklio, nuėmė nuo jo kamanas. Pajutęs laisvę kelpis griausmingai nusikvatojo ir metėsi šalin, be jokio vargo pereidamas kiaurai arklidės sieną. Atsisveikinimui jis suriko: „Šonai skauda, nugara skauda, prisitampiau akmenų Morfio piliai! Nebus ramybės baronui Gremui, kol kelpis gyvas!“

Vandens dvasios prakeiksmas išsipildė. Nuo to laiko baroną ir jo palikuonis ėmė persekioti nesėkmės. Jie palaipsniui neteko visų turtų, o po to ir visiškai nuskurdo. Pilis sugriuvo, o giminė nutrūko XVIII amžiaus viduryje.

Žinantys žmonės kalba, kad geriausia kelpį gaudyti žiemą per didelį šaltį. Jį reikia išvilioti iš eketės ir po to ant jo užmesti kamanas. Yra tikimybė, kad eketė užšals, todėl kelpis negalės grįžti į vandenį ir jam teks tarnauti naujajam šeimininkui bent jau iki pavasario. Tačiau reikia atsiminti, kad bet kokie kerai anksčiau ar vėliau baigiasi, o išsivadavęs kelpis yra šimtą kartų pavojingesnis, todėl jis būtinai atkeršys savo skriaudikui.

Jūrų giminaičiai

Kelpis gyvena upėse ir ežeruose, t. y. gėlame vandenyje. Tačiau jis turi giminaičių jūroje, kurie yra dar piktesni ir pavojingesni. Škotijoje gyvenantis kelpio giminaitis vadinamas ech-ušge. Jo elgsena tokia pat, kaip ir kelpio. Jis
taip pat mėgsta pasiversti gražiu žirgu, o jeigu kas nors susivilios ir atsisės ant jo, finalas yra aiškus -iš žmogaus liks vien tik kepenys. Kartais ech-ušge pasirodo paukščio pavidalu. Tačiau jam nesvetima niekas, kas žmoniška - tai reiškia, kad jis gali pasirodyti kaip simpatiška mergina ar žavus jaunuolis. Kartais virš jūros pasigirsta siaubingas, kraują stingdantis ech-ušge kaukimas. Prie jūros gyvenantys žmonės žino, jog tai yra artėjančios audros požymis.

Kitoje pusėje sąsiaurio gyvenantys airiai taip pat turi kelpio giminaitį - agiškį. Kalbama, kad senovėje agiškių gyveno labai daug. Jie lapkričio mėnesį susiburdavo į dideles kaimenes ir šuoliuodavo laukais. Jeigu kurį nors pavykdavo sugauti, pažaboti ir pabalnoti, jis tapdavo geriausiu žirgu. Tačiau joti juo buvo galima tik toli nuo jūros. Vos pamatę gimtąją stichiją agiškiai puldavo į sūrų vandenį kartu su raiteliu ir tenai jį suėsdavo.

Nesė - irgi kelpis?

Visi žino apie garsiąją Loch Neso ežero pabaisą, nors ją matė labai mažai žmonių. Škotijos magai mano, kad Nesė - tai kuo tikriausias kelpis. Jeigu jie yra teisūs, tai paaiškinama, kodėl negalima sugauti Loch Neso ežero „dinozauro“. Kodėl vandens dvasia kartais negali paišdykauti ir neapsukti protą sensacijų trokštantiems žmonėms? Beje, vietiniai gyventojai neblogai užsidirba iš turistų, atvykusių nors akies krašteliu pamatyti garsiąją būtybę. Tik ar pačiam kelpiui iš to yra kokia nauda?