Kodėl atsiranda skylė skrandyje?

Tam, kad rasti atsakymą į šį klausimą, pirmiausia būtina išsiaiškinti detaliau kaip tas skrandis funkcionuoja. Tai pradžioje ir padarysim.

Virškinimo funkcijos skrandyje yra: deponavimas, mechaninis ir cheminis maisto apdirbimas, laipsniškas  skrandžio turinio išmetimas porcijomis į dvylikapirštę žarną.

Skrandžio dalis, kurioje pereina stemplė į skrandį vadinama kardialine  dalimi (įskrandis). Skrandžio dugnas. Skrandžio kūnas. Ir pilorinė (prievartinė) dalis , kuri pereina į sfinkterį. Pagal tai, kurioje skradžio dalyje yra skrandžio gleivinės epitelio ląstelės, joms ir duoti pavadinimai – kardialinės, sfinkterio ir t.t. Skrandyje yra didysis ir mažasis skrandžio išlinkimai. Druskos rūgšties daugiausia išskiria didžiajame išlinkime, skrandžio dugne, todėl gulint ant kairio šono baltymų virškinimas bus geresnis.

Maistas burnoje apdorojamas seilių karbohidrazėmis (neutralioje arba silpnai rūgščioje terpėje), tai yra amilazėmis (fermentas, katalizuojantis krakmolo, glikogeno ir jiems giminingų polisacharidų hidrolizę), jis po to pakliūna į skrandį, į jo centrą – virškinimas vyksta nuo centro periferijos link. Maistas skrandžio centre palaipsniui maišomas su skrandžio sultimis ir lėtai  juda skrandžio sienelių link, nuo kurių po to nuteka į pilorinę dalį prie sfinkterio, kuriam periodiškai atsidarinėjant  išmetamas į dvylikapirštę žarną.

Skrandžio sulčių prasiskverbimo gylis į maistą priklauso nuo jų kiekio ir nuo suvalgyto maisto savybių. Visa maisto masė skrandyje nesimaišo su skrandžio sultimis iš karto – sultimis vilgomas sluoksnis po sluoksnio, suvilgytas juda link skrandžio sienelių ir skrandžio judesių yra nustumiamas  į pilorinę dalį. Patekęs į skrandį maistas pradžioje yra virškinamas seilių amilazės dėka (štai dėl ko labai svarbu maistą ilgiau kramtyti ir mėgautis juo burnoje), o po to jau paties skrandžio sultimis.

Visa skrandžio gleivinė sudaryta iš vienasluoksnio cilindrinio epitelio, kuris gamina gleives ir silpnai šarminį skystį. Tarp cilidrinio epitelio ląstelių skrandyje yra duobutės, kurios taip ir vadinamos – skrandžio duobutėmis, jų yra apie tris milijonus. Į kiekvieną iš tų duobučių atsiveria nuo 3 iki 7 vamzdelio formos liaukų. Tos liaukos yra trijų rūšių, priklausomai nuo to, kurioje skrandžio dalyje jos yra. Fundalinės liaukos yra skrandžio dugne ir kūne, kardialinės yra kardialinėje dalyje, pilorinės – pilorinėje dalyje. Svarbiausios yra fundalinės liaukos, jos skirstomos į tris rūšis: 

pagrindines ląsteles – jos gamina pepsinogeną (veikiamas druskos rūgšties, jis tampa aktyviu proteolitiniu fermentu pepsinu), 

parietalines (dengiamąsias) ląsteles – jos gamina druskos rūgštį, 

papildomas ląsteles – jos gamina gleives. 

Kardialinės ląstelės gamina gleives, o pilorinės – gamina ypatingą sekretą, kuris visai nepriklauso nei nuo maisto sudėties, nei nuo jo kiekio – jo kiekis pastovus. 

Druskos rūgšties (HCl) sintezė yra surišta su ląstelių kvėpavimo grandinėmis – kai tik ląstelės pereina į anaerobinį režimą, druskos rūgšties gamyba paviršinėse ląstelėse nutrūksta (štai dėl ko taip svarbi geram baltymų virškinimui fizinė veikla, kurios metu aktyvuojamos ląstelių kvėpavimo grandinės). Druskos rūgštis skrandyje sukelia baltymų išbrinkimą, aktyvuoja pepsinogenus – verčia juos į pepsinais, ardo bakterijas ir virusus (ar gerai saugos skrandis organizmą nuo bakterijų ir virusų, jei žmogus neužsiima fizine veikla ir yra nuolat anaerobiniam režime?), reguliuoja visą skrandžio veiklą keisdama jo pH – prie skirtingų pH reikšmių  skrandis dirba skirtingai. Paskutinis momentas labai svarbus.

Skrandžio sultis sudaro neorganinės medžiagos – vanduo, chloridai, sulfatai, hidrokarbonatai, natris, kalis, kalcis, magnis, amoniakas, ir organinės – šlapalas, šlapimo ir pieno rūgštys, polipeptidai. Skrandžio sulčių pH= 1-2

Ląstelės, gaminančios profermentą pepsinogeną yra skirstomos į dvi grupes. Pirmos grupės pepsinogenai lokalizuojasi fundalinėje dalyje, o antros – pilorinėje. Pepsinogenas, veikiamas druskos rūgštimis, virsta į pepsiną. Pepsinais vadinami proteazių klasės fermentai hidrotizuojantys baltymus optimaliu greičiu esant pH= 1,5 – 2. Skrandyje veikia  dar ir fermentas gastriksinas, kuris optimaliai hidrolizuoja esant terpės pH=3,2 – 3,5 – jo daugiausia susidaro pilorinėje dalyje. Gastriksino skrandyje susidaro 2-5 kartus daugiau, negu pepsino.

Kai apvirškintas maistas pakliūna į dvylikapirštę žarną, joje veikia jau fermentas tripsinas, kuris optimaliai dirba prie pH=5.

Baltymų hidrolizė (skaidymas) vyksta tik prie skrandžio gleivinės, labiausiai skrandžio dugne. Kuo labiau į skrandžio centrą, tuo pH krypsta į šarminę pusę, be to kardialinėje srityje yra ir daugiau amilazės, pakliuvusios su naujai ateinančiu maistu iš burnos.

Skrandžio sulčių svarbus komponentas yra mukoidai (sudėtiniai baltymai, kurių yra kauluose, kremzlėse, raiščiuose, stiklakūnyje, kiaušinio baltyme), kuriuos gamina mukocitai – jų daugiausia kardialinėje dalyje. Mukocitams priskiriami ir gastromukoproteidai, kurie ir yra apsauginis skrandžio barjeras. Jeigu nebus gaminamos šios gleivės, dengiančios skrandžio sieneles, tuomet druskos rūgštis ir fermentai ims virškinti patį skrandį. Tose apsauginėse gleivėse pagrindiniai yra du komponentai – glikoproteidai (mukoproteidai) ir proteoglikanai.

Pilorinėje skrandžio dalyje yra išskiriama šiek tiek šarminių medžiagų, kad paruoštų turinio pH perėjimui į mažiau rūgščią  dvylikapirštės sritį.

Atsidarinėjant sfinkteriui į dvylikpirštę kartu vyksta ir maisto maišymasis pilorinėje skrandžio dalyje.

Druskos rūgšties išsiskyrimą tiesiogiai skatina klajoklio nervo cholinerginės skaidulos, kurių mediatorius yra acetilcholinas, o netiesiogiai skatina hormonas gastrinas, nuo  kurio priklauso  histamino gamyba, ir kurie daugiausia išsiskiria pilorinėje dalyje. Gastriną išskiria G ląstelės hormono bombezino įtakoje. Pašalinus operacijos pagalba pilorinę skrandžio dalį, druskos rūgšties išskyrimas stipriai sumažėja.

Kai druskos rūgšties kiekis pakyla tiek, kad pH nukrenta pilorinėje dalyje iki 1,0, tuomet gastrino išsiskyrimas nutrūksta visai. Gastrinas ir druskos rūgštis yra antagonistai, taip, kaip ir kalcitoninas su parathormonu ar insulinas su gliukagonu. Pasigaminus daugiau gastrino, jis skatina druskos rūgšties susidarymą, o šios kiekiui padaugėjus, ji ima slopinti gastrino gamybą. Jei organizmas yra anaerobiniame režime, druskos rūgštis taip pat negaminama. 

Druskos rūgšties sekreciją slopina, sekretinas, gliukagonas, neurotenzinas, somatostatinas, tiroliberinas, kalcitoninas, oksitocinas, prostaglandinas ir serotoninas. Jeigu kalcis ar daug jo turintys produktai vartojami prieš naktį, tuomet daugiau pagaminama kalcitonino ir maisto įsisavinimas sulėtėja –  tunkama mažiau, o ryte valgyti nenorima. Norintiems netukti, bet linkusiems tai daryti, vakare kefyro stiklinė pats tas, jiems geriau vartoti grietinę, nei sviestą.

Pepsinogeno gamybos stimuliatoriais yra klajoklinio nervo cholinerginės skaidulos, gastrinas, histaminas ir simpatinės skaidulos, pasibaigiančios beta adrenoreceptoriais, o taip pat sekretinas.

Gleivių gamybos stimuliatoriai mukocituose yra  taip pat  klajoklinio nervo cholinerginės skaidulos, gastrinas ir histaminas švelniai stimuliuoja mukocitus.

Skrandžio sulčių sekrecijos fazės yra trys.

Pirmoji, pradinė fazė kyla refleksiškai, jaudinant histalinius receptorius maisto skoniu, kvapu ir vaizdu, galvojimu apie maistą. Signalai šioje fazėje perduodami per klajoklius nervus – juos pašalinus, virškinimo sulčių sekrecija skrandyje žymiai sumažėja. Štai dėl ko maistas turi būti ne tik sotus, kokybiškas, bet ir atitinkamai patiektas – dailioje lėkštėje, aromatizuotas prieskonių pagalba, vizualiai patrauklus... Žodžiu, maistas turi skatinti apetitą. Jei organizmas yra anaerobinėje fazėje (uždegimai, žmogus serga, ląstelių membranos uždarytos), apetito nebus.

Antroji fazė sąlygota pačios maisto sudėties – nuo to kiek patekusiame į skrandį maiste yra angliavandenių, baltymų ar riebalų  priklauso ir skrandžio sulčių sudėtis bei jų kiekis. Į maisto sudėtį skrandis reaguoja skrandžio sienelėse esančių receptorių pagalba. Pavyzdžiui,  geriant kopūstų sultis ir mėsos sultinį, skrandžio sulčių sudėtis bus skirtinga. Kitas variantas: į skrandį pateko maistas turtingas angliavandeniais – pradžioje skrandyje darbą atlikinės fermentai amilazės, pepsinas šiuo atveju bus nereikalingas ir skrandžio turinio pH keisis nedaug, bus išskiriamas didelis kiekis insulino ir tik kai bus jo pagalba įsisavinti angliavandeniai, skrandis imsis baltymų įsisavinimo, bet baltymams įsisavinti insulino bus išskiriama daug mažiau, nes organizmo energetiniai poreikiai jau buvo patenkinti angliavandeniais – baltymo įsisavinimas pablogės (dėl to nepatariama saldinti maisto, kai norima padidinti baltymų įsisavinimą). Paskutiniai ir lėčiausiai įsisavinami yra riebalai – nuo jų ilgiausiai žmogus būna sotus.

Jei maiste yra daug baltymų, skrandyje susidarys rūgšti terpė ir virškinsis gerai, jei žmogus atliks daug deguonies reikalaujantį darbą – dirbs intensyviai. Tuomet insulino bus išskirta daugiau, baltymo įsisavinimas  ląstelėse pagerės ir organizmo atsistatymas bus geresnis. Jei žmogus gulinėja arba dirba tik su pelės klavišu, baltymo įsisavinimas ir organizmo atsistatymas bus blogas (badaujant būtina daug judėti, nes tik tuomet bus deginamos atliekos ir riebalai, o ne nuosavi raumenys).

Trečioji fazė – žarninė fazė. Priklausomai nuo to koks  pakliuvusio į dvylikapirštę žarną maisto pH – kuo rūgštesnis maistas, tuo mažiau druskos rūgšties bus išskiriama  skrandyje. Tai reguliuojama  klajoklių nervų pagalba.

Po maisto suvalgymo, skrandis atsipalaiduoja – įvyksta skrandžio relaksacija, tam, kad susikauptų maisto pakankamas kiekis jame. Susikaupus pakankamam maisto kiekiui skrandyje, jis ima ritmiškai susitraukinėti (ritmą užduoda kardialinis ritmo reguliatorius, esantis skrandžio kardialinėje dalyje, ir pilorinis ritmo reguliatorius, esantis pilorinėje dalyje) priklausomai nuo maisto pH.

Teisingai dirbantis skrandis maistą suvirškins pilnai tik per 6-10 valandų. Suvalgytas maistas pilnai įsisavinamas tik per 60 valandų.

O dabar apie pačią skylę.

Nemažas kiekis žmonių šiais laikais turi problemų su virškinimu, dalis iš jų manoma, kad tupi skrandyje. Ir neretai žaizdos ar erozijos pavidalu. Oficiali medicina šiandien to priežastis mato dažniausiai bakterijoje Helicobacter Pylori. Už jos atradimą net Nobelio premiją paskyrė. Tačiau visa tai yra netiesa. Ir praktika tai patvirtino – aktyvus HP bakterijos naikinimas atrodo taip:

  „Japonai beveik visiems gyventojams pasiūlė vartoti šiuolaikinius antibiotikus HP sunaikinti. Ir vėžio atvejų smarkiai sumažėjo. Bet Vokietijoje ir Anglijoje toks totalinis gydymas nedavė rezultatų: ten nebuvo rasta ryšio tarp infekuotųjų HP ir sergančių skrandžio vėžiu - sergančiųjų juo ten nesumažėjo. Šiuo metu Europoje smarkiai padaugėjo žmonių, sergančių stemplės vėžiu. Daroma išvada, kad dėl to kaltas opaligės gydymas antibiotikais.“

Kodėl taip atsitiko? Kas tikrasis žaizdų skrandžiuose kaltininkas? Ir kokio metodo reikia imtis, kad nenaikinant HP antibiotikais, visgi žaizdos skrandyje išvengti?

Visų pirma reiktų suvokti, kad žaizda skrandyje nėra lokalus susirgimas – tai viso organizmo problema, kurią spręsti reikia globaliai, o ne užmušinėjant nekaltas specifines bakterijas, kurios atėjo tik tvarkyti druskos rūgšties ir virškinimo fermentų pažeistų nekrotizuotų skrandžio audinių arba padėti virškinti, jei skrandis dėl kažkokių priežasčių to nedaro pats .

Tačiau taip nemano oficiali medicina, kurios vienas atstovas „Sveikas Žmogus“ rašo štai ką:

„H. pylori infekcija diagnozuojama maždaug 20–30 proc. bendros populiacijos ir 50 proc. asmenų, sergančių neopine dispepsija. Esant skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligei, ši infekcija diagnozuojama dar dažniau (apie 90 proc. atvejų). Jei nustatyta skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opa, sukelta H. pylori infekcijos, mikrobą būtina išnaikinti. Gastroskopijos metu turi būti atliekamas greitas H. pylori nustatymo testas. Jei jis teigiamas, naikinti turi būti pradedama nedelsiant. Moksliniai tyrimai įrodė, kad šių bakterijų išnaikinimas ne tik pakeičia dvylikapirštės žarnos opaligės eigą, bet ir sumažina recidyvų tikimybę.

Šiuo metu H. pylori teigiamą opaligę rekomenduojama gydyti trijų vaistų deriniu, iš kurių du – antibiotikai, o vienas – protonų siurblio inhibitorius (PSI) arba ranitidino bismuto citratas. Nurodoma, kad tokio gydymo veiksmingumas siekia net 90 proc. Nors įrodyta, kad dauguma opų, nepaisant H. pylori infekcijos, užgyja gydant vien tik rūgšties sekreciją slopinančiais vaistais (PSI ar H2 inhibitoriais), tačiau šis gydymas neapsaugo nuo opaligės recidyvų.“

O kuris oficialios medicinos gydymas apsaugo? Prisirijimas antibiotikų, žarnyno mikrofloros sunaikinimas ir visiškas metabolizmo išderinimas? Rašoma taip, tarsi išnaikinus HP antibiotikais, ja užsikrėsti pakartotinai jau nebeįmanoma. O gal nuo antibiotikų ir protonų siurblio inhibitoriaus susidaro ilgalaikis imunitetas HP bakterijai? Ir kaip gi čia gaunasi, kad  pavyksta užgydyti žaizdą nuslopinus HCl sekreciją skrandyje, bet nepašalinus oficialios medicinos įvardintos priežasties – HP? Tai gal visgi ne HP kalta, o visai kitas faktorius? Deja, šis faktorius išlaikomiems iš mūsų kišenės tiek per valstybės mokesčius, tiek tiesiogiai į delną, sveikatos „sargiams“ – nežinomas. Nors medicinos studijų metu su juo jie lyg ir buvo supažindinti.

Na, nuslopinsime HCl sekreciją, na užgis žaizda, o kas toliau? Visą gyvenimą gerti PSI? O kas virškins baltymus (jų netikęs virškinimas, beje – paaiškinimas kodėl sutriko gastromukoproteidų susidarymas) ir gins nuo infekcijos, jei nuslopinsime druskos rūgšties susidarymą? Tai gal jau iki gyvenimo galo persėsti ant angliavandenių dietos ir susilaukti nuo to kitų problemų? Taip, medikams ir farmacininkams tokia įvykių eiga labai naudinga – darbo bus, bus ir pinigėlių. Kas bus kai, baltymų įsisavinimas organizme dar labiau  pablogės ir pilori sfinkterio ląstelės nebeturės tinkamo aminorūgščių rinkinio atsistatymui? Kokiomis naujomis ląstelėmis bus pakeistos atitarnavę specifinės? Kuo tai baigsis? Sfinkterio nebeužsidarymu. Amžinu, kai taip mąstoma. Ir tuomet problemos bus jau naujos, kai kasos fermentai ims pakliūti į skrandį, kuris su jais visai nežino ką veikti ir kaip nuo jų apsiginti.

Dabar grįžkime prie medžiagos išdėstytos straipsnio pirmoje dalyje ir pabandykime sudėstyti mozaiką taip, kaip sumąstė tas, kas mus kūrė.

Tiek medikai, tiek šiek tiek apsiskaitę ne medikai žino, jog yra tokia vegetatyvinė nervų sistema (VNS), kuri ir valdo visus mūsų organizme vykstančius procesus. VNS susideda iš dviejų dalių – simpatinės ir parasimpatinės. Simpatinė VNS dalis atsakinga už procesų nuolatinį skatinimą. Parasimpatinė – už nuolatinį balanso su simpatine palaikymą. Deja, taip parasimpatinę VNS suvokia retas gydytojas. Jeigu suvoktų, tuomet nesigriebtų protonų siurblio inhibitorių, nes ne simpatinę VNS reikia slopinti (už druskos rūgšties sekreciją atsakinga simpatinė VNS), bet ieškoti priežasties kodėl kylant simpatinės VNS įtakai, iš paskos neseka ir nekyla stabilizuojančios parasimpatinės VNS veikimas.

Opa skrandyje susidaro ne dėl to, kad padidėjo HCl sekrecija (tai tik vienas opos susidarymo variantas, yra ir antras – kai yra išskiriama skrandyje per mažai HCl), bet dėl to, kad nustojo veikti gleivinę saugantys faktoriai, už kuriuos atsakinga parasimpatinė VNS dalis.

„Sveikas Žmogus“ šioje vietoje siūlo elgtis atvirkščiai – išsišokėlei simpatinei VNS trenkti per galvą protonų siurblio inhibitoriumi ir taip pritaikyti jos pajėgumą prie kažkodėl užmigusios parasimpatinės VNS. Tokiu atveju žaizda gal ir užgis, bet žmogus kaip buvo vaikščiojantis lavonas, taip ir liks juo.

Kuriuos procesus skrandyje valdo simpatinė VNS? Visus, kurie skatina virškinimą. O parasimpatinė? Visus, kurie skatina skrandžio apsaugą nuo virškinimo proceso. Abu procesai aprašyti straipsnyje aukščiau.

O kas bus, jei simpatinė VNS blogai atliks savo darbą? Kas bus priešingu atveju, kai ląstelėse ims dominuoti anaerobiniai procesai ir druskos rūgšties išsiskyrimas skrandyje nebevyks? Tuomet irgi susidarys skrandžio opa, tik jos kilmė jau bus kita – metabolizmo disbalansas bus priešingoje pusėje, negu tuo atveju, kai parasimpatinė VNS nebespėja kompensuoti simpatinės VNS veiklos ir druskos rūgštis bei fermentai ardo skrandžio sienelę. Antruoju atveju skrandyje dėl druskos rūgšties stygiaus terpės pH ties skrandžio sienele yra per mažai rūgštus ir todėl susidaro galimybė daugintis į skrandį pakliuvusioms bakterijoms, kurių išskirti metabolitai (nuo jų apsiginti organizmas nemoka) irgi ardo skrandžio sienelę, kaip ir pirmuoju atveju, kai ardymo priežastis buvo kita – sutrikusi gleivių gamyba.

Pirmas veiksmas, susidarius opai skrandyje – pasitikrinti savo stuburo stovį. Osteochondrozės procesas stuburo dalyje, kurios nervų atšakos aptarnauja skrandį, gali būti opos priežastimi. Sutvarkius stuburą, opa užgis.

Opa skrandyje visada gali turėti dvejopą kilmę.

Vienu atveju opa susidarys kai bus skrandyje sekretinama daug druskos rūgšties ir parasimpatinė VNS nespės iš paskos sudaryti apsauginį barjerą nuo virškinimo proceso. Žmonėms su tokio tipo opa maisto virškinimas vyksta gerai, tačiau yra aštrūs skrandžio skausmai. Šiuo atveju vartojimas visokių virškinimą gerinančių ir dezinfekuojančių arbatų(pvz. pelyno, šalavijo) ar priemonių situaciją tik blogins. Situaciją blogina ir kopūstų, ridikų, ridikėlių vartojimas (dėl histamino). Šio tipo opa dažniau serga žmonės, turintys pirmą (0) kraujo grupę – jų skrandžiuose išskiriamas didesnis druskos rūgšties kiekis. Apie šį opos tipą rašo japonai, kai tvirtina, kad ilgalaikis žalios arbatos gėrimas dideliais kiekiais įtakoja skrandžio opos susidarymą.

Kitu atveju opa susidarys dėl nepakankamo virškinimo – dėl fermentų ir druskos rūgšties trūkumo skrandžio gleivinėje ims daugintis patogeniniai mikroorganizmai, kurių medžiagų apykaitos atliekos ir ardys gleivinę. Žmonėms su tokio tipo opa virškinimas skrandyje vyksta blogai. Skausmai dažniau būna buki, po valgio jaučiamas sunkumas skrandyje (dėl per mažo pH ima blogai dirbti pilorinis sfinkteris), dažnai atsirūgstama. Skrandyje dažnai susidaro erozijos (erozija - tai negilus skrandžio ar dvylikapirštės žarnos gleivinės pažeidimas, opa - daug gilesnis). Šiuo atveju padeda pelynas ir kitos virškinimą skatinančios priemonės, situacija gerėja po valgio išgėrus rūgšties (pvz.raugintų kopūstų sultys). Kas bus, kai tokio tipo opa bus gydoma protonų siurblio inhibitoriumi ar bismuto junginiu? Numanote?

Vienas iš faktorių, provokuojantis opaligės atsiradimą – tai pacientų vartojami preparatai kitoms ligoms gydyti, ypač priešuždegiminiai vaistai - indometacinas, ortofenas, diklofenakas, ibuprofenas (geri preparatai sudarkyti medžiagų apykaitai organizme) ir kt. Dažnai žmonės jais gydo artrito ar osteochondrozės sukeltus skausmus, skausmai mąžta sąnariuose, bet pradeda skaudėti pilvą. 

Opa skrandyje – ne lokalūs skrandžio reikalai. Tai viso organizmo medžiagų apykaitos sutrikimo pasekmė ir gydyti (labiau tiktų žodis „reguliuoti“) reikia visą organizmą, o ne pačią opą. Opa tėra pasekmė, ji užgis, kai bus atstatyta teisinga organizmo medžiagų apykaita. Ir gėrimas tokių beprasmių farmacijos kūrinių kaip „Almagelis“ gero rezultato neduos (jame esantis aliuminis mažina kraujyje fosforo kiekį, o aklas medžiagų apykaitos reguliavimas gali priartinti ne pasveikimą, bet Alzheimerį).