Klaidžiojantys žemynai

Mokslininkai teigia, jog kietasis Žemės rutulio apvalkalas nuolat juda, todėl planetoje žemynai... dreifuoja.

Kur gi tu, Atlantida?

Žemynai juda vienas kito atžvilgiu. Tai vyksta nuolat, tačiau judėjimo greitis neviršija vieno centimetro per metus, todėl žmogus, akivaizdu, jo net nepastebi. Tačiau jeigu palyginsime žemės plotų (žemynų, salų) dabartinę padėtį ir padėtį, kurioje buvo prieš milijonus metų, tai šie poslinkiai bus gana žymūs.

Teoriją apie sausumos plotų judėjimą XX amžiaus pradžioje iškėlė vokiečių geofizikas ir meteorologas Alfredas Lotaras Vegeneris. Jis pastebėjo, kad Afrikos ir Pietų Amerikos krantų linijos sutampa, kaip dėlionės detalės. Netrukus mokslininko paskelbta žemynų dreifavimo teorija visiškai pasitvirtino. Geologai padarė fantastinę išvadą: per 10 milijonų metų Žemės pietinis ir šiaurinis magnetiniai poliai pasikeitė vietomis 16 kartų!

Mūsų planeta formavosi ilgą laiką. Atsirasdavo nauji kalnai, jūros, salos. J vandenyno dugną nugrimzdavo salos, o žemynai atsiskirdavo. Viskas judėjo ir keitėsi.

Todėl nereikia stebėtis, jeigu jau netolimoje ateityje kur nors Pasaulinio vandenyno dugne bus aptikti senovės žemynai. Gal net Atlantida.

Mauritija vandenyno dugne

Tyrinėtojai įsitikinę, kad visoje mūsų planetoje yra išsimėtę ne vienas „žemynas - vaiduoklis“. Ir kada nors kai kurie iš jų tikrai bus aptikti.

Tarptautinė geologų komanda, ištyrusi smėlį, paimtą Mauricijaus salos (Indijos vandenyno pietvakariai) paplūdimiuose, jame aptiko cirkonio kristalų, kurių amžius pasirodė besąs labai garbingas - nuo 600 milijonų iki 2 milijardų metų. Tačiau pati vulkaninė Mauricijaus sala yra žymiai jaunesnė, jos pakrantės uolų amžius yra ne daugiau 8,9 milijono metų.

Tyrinėtojai mano, kad cirkonio kristalai į Mauricijaus pakrantę atnešti iš labai seno grunto, kuris kažkada buvo Indijos ir Madagaskaro dalimi. Jie į salą buvo išmesti dėl seisminio aktyvumo ir palaipsniui susimaišė su salos smėliu.

Norėdami suprasti, kiek ši hipotezė atitinka tikrovę, mokslininkai peržiūrėjo Žemės gravitacinių laukų žemėlapį, kuriame nurodytas grunto storis ir tankis bet kurioje Žemės vietoje. Specialistai aptiko ilgą siaurą grunto juostą (forma primena bananą), esančią Indijos vandenyno dugne. Tarptautinė specialistų komandą šį žemės plotą pavadino Mauritija. Jis atsirado prieš 85 milijonus metų, kai atsiskyrė Indija su Madagaskaru.

- Daugybė kitų vandenyno salų po kruopščių mokslininkų tyrimų gali būti aptiktos nuskendusiuose mikrožemynuose, - pasakoja daktaras Hansas Amundsenas, vadovaujantis Norvegijos Grunto ir žemynų tyrimo ir zondavimo tarnybai ir dalyvavęs jau minėtuose tyrimuose.

Atlanto vandenyne prasideda grunto tyrimas Kanarų salose, priklausančiose Ispanijai, ir Portugalijai priklausančioje Madeiros saloje. Siekiant tvirtai įrodyti, jog šiuose rajonuose yra nuskendę vandenynai, specialistai turi sausumoje aptikti priešistorinius cirkonio kristalus. Mokslininkai tikisi, kad tokie kristalai bus išlikę minėtų salų paviršiuje.

- Esu įsitikinęs, - kalba Oslo universiteto daktaras Bjornas Jamtveinas, - jog mūsų laukia dar be vienas sensacingas atradimas.

Prie Brazilijos krantų

Japonų mokslininkai Atlanto vandenyno dugne aptiko dar vieno žemyno likučius. Tam pasitarnavo batiskafas „Shinkai-6500“, kuriuo 900 m gylyje rajone, esančiame už 1000 km nuo Rio de Žaneiro, buvo aptiktas granito masyvas, kuris galėjo susiformuoti tik sausumoje. O štai pakrantės juostoje, esančioje Rio de Žaneiro rajone, aptiktos kvarcinio smėlio sąnašos. Toks smėlis galėjo susiformuoti tik jūroje dideliame gylyje.

Visa tai liudija tai, kad vieni mūsų planetos plotai grimzta į vandenį, o kiti, atvirkščiai, kyla iš dugno į paviršių.